I
Dvasia tamsioji nebūties gūdžios!
Jaučiu, lyg tu nuo amžinos pradžios
Man atkakliai grūmotum pasislėpus,
Šešėlių virpančiu tinklu aprėpus
Manas skaidrias ir žėrinčias erdves.
Bet Aš žinau: nėra tavęs.
Tu – nebūtis. Kaip būti tu gali?
Taip, kaip šešėlių tamsuma gili
Yra tik nebuvimas spindulių,
Taip einantis iš prarajų gilių
Tasai gūdus dvelkimas nebūties, –
Tai nebuvimas tik Manęs Paties,
Tik Mano mosto kuriančio silpimas,
Tik Mano kurto pražūtin svirimas,
Tik išblėsimas Mano spindulių,
Tik iškrypimas iš Manų kelių,
Tiktai Manos Būties neatbaigimas,
Tiktai Savęs Paties nepakakimas,
Kurs laiko toliuose be pabaigos
Bus nugalėtas kuriančios jėgos.
2
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Jo atsakymo žodis“ Dievas atsako Šėtonui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.