Tamsiųjų mano burtų apžavėta,

Pasvirs manin Tava Būtis žvaigždėta,

Ir iš Tavos vergovės jos pradus

Išlaisvinsiu, kai ji manoj gelmėj suduš.

85Suplyš į gabalus žydroji Tavo skraistė,

Ir Tu patsai, tartum baisi pašvaistė,

Po pralaimėtos amžinos kovos

Ir sudaužytos buveinės savos

Manan glėbin nupulsi nugalėtas,

90Ir keršto džiaugsmas didis, negirdėtas,

Ir himnas pergalės ir šlovės, ir garbės

Visam plačiam pasauly man skambės.

Ir liksiu aš vienintelis karalius.

Manoj globoj nurims skaudžiai sujudę galios.

95Apsups pasaulį tamsuma akla

Ir, lyg didžiulis vortinklis, tyla.

1946

Jo atsakymo žodis

I

Dvasia tamsioji nebūties gūdžios!

Jaučiu, lyg tu nuo amžinos pradžios

Man atkakliai grūmotum pasislėpus,

Šešėlių virpančiu tinklu aprėpus

5Manas skaidrias ir žėrinčias erdves.

Bet Aš žinau: nėra tavęs.

Tu – nebūtis. Kaip būti tu gali?

Taip, kaip šešėlių tamsuma gili

Yra tik nebuvimas spindulių,

10Taip einantis iš prarajų gilių

Tasai gūdus dvelkimas nebūties, –

Tai nebuvimas tik Manęs Paties,

Tik Mano mosto kuriančio silpimas,

Tik Mano kurto pražūtin svirimas,

15Tik išblėsimas Mano spindulių,

Tik iškrypimas iš Manų kelių,

Tiktai Manos Būties neatbaigimas,

Tiktai Savęs Paties nepakakimas,

Kurs laiko toliuose be pabaigos

20Bus nugalėtas kuriančios jėgos.

2

Kai iš šaltinių Mano amžinų

Paplūdę galios neramiu tvanu

Formuot ir kurti ėmėsi karštai,

Tu lyg nuo žaibo į gelmes kritai.

25Ir nors dar gaudžia grumzdesiai pikti,

Tu vis gilyn į prarajas krenti,

Tu vis labyn šviesų tvane blykšti,

Ir pergalėj pasauliai sukurti,

Erdvių ir laiko toliuos nusidriekę,

30Visas gelmes ir aukštybes jau siekia.

Ir jie visi yra Būtis Mana,

Ir jie visi tiktai Mana liepsna,

Ir jie visi tik Manimi gyvena:

Nuo spindulio, kurs prieblandoj plevena,

35Nuo atomo lig milžinių žvaigždžių

Ir lig būtybių nuostabių, skaisčių,

Kurios, Mana mintim apdovanotos,

Vienokia forma ant žvaigždės liepsnotos,

O ant planetos forma vėl kitokia

40Buvimą tęsia ir jo prasmę vokia.