Nujaučianti blankiuoju savo protu,
Nušviest jų buičiai Mano dovanotu.
Taip, kaip žvaigždėms Aš nustačiau takus,
Kuriais jos skrieja per visus laikus,
Taip nubrėžti yra ir jiems keliai,
Kuriais pirmyn jie turi žengt tiksliai.
Kai klystkeliais nukrypt jie kartais nori,
Manųjų dėsnių baudžiantįjį svorį
Patirti turi savo prigimtim,
Kad vėl į dermę grįžtų su Manim,
Kad vėl su Mano Būtimi šviesia
Laikytų ryšį kūnu ir dvasia,
Nes jie yra tik Visumos dalelė
Ir tik iš Jos tegali semt sau galią.
Būties kūrimo neramiam vyksme,
Jos formų nuolatiniam kitime,
Gelmyne Savo laiko amžinam
Prasmingai skyriau Aš jų kiekvienam
Tiktai ribotą laikinąjį kelią,
Kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Jo atsakymo žodis“ Dievas atsako Šėtonui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.