Nujaučianti blankiuoju savo protu,

Nušviest jų buičiai Mano dovanotu.

Taip, kaip žvaigždėms Aš nustačiau takus,

Kuriais jos skrieja per visus laikus,

65Taip nubrėžti yra ir jiems keliai,

Kuriais pirmyn jie turi žengt tiksliai.

Kai klystkeliais nukrypt jie kartais nori,

Manųjų dėsnių baudžiantįjį svorį

Patirti turi savo prigimtim,

70Kad vėl į dermę grįžtų su Manim,

Kad vėl su Mano Būtimi šviesia

Laikytų ryšį kūnu ir dvasia,

Nes jie yra tik Visumos dalelė

Ir tik iš Jos tegali semt sau galią.

75Būties kūrimo neramiam vyksme,

Jos formų nuolatiniam kitime,

Gelmyne Savo laiko amžinam

Prasmingai skyriau Aš jų kiekvienam

Tiktai ribotą laikinąjį kelią,

80Kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią,

Kad jie per amžius iš kartos į kartą,

Nauja jėga atgimdami kas kartą,

Vis veiktų, siektų, grumtųs ir laimėtų

Ir vis didesnėn pilnatin artėtų.

85Už tai jie turi su dėkingumu

Priimti dalią skausmo ir džiaugsmų,

Įžvelgt jos prasmę dievišką ir gilią

Ir, savo kuklią dabartį pamilę

Ir ateities šviesios gražesnę viltį,

90Širdies liepsna skaisčiai Manęspi kilti.

Kai jie bus ugnys, vien Manim degą,

Kai Mano meilės ir tiesos jėga

Žėrės juose tartum gryniausiuos induos

Skaisčia šventumo palaima suspindus,

95Jie savo laimę tikrąją supras

Ir vėl prarastą rojų žemėj ras.

4

Kol Būtyje tamsos šešėliai slepias,

Tol Aš nesu su Ja visai sutapęs

Ir tol Savy nepakaktį jaučiu.

100Todėl buvimo kibirkščių skaisčių