Kad jie per amžius iš kartos į kartą,
Nauja jėga atgimdami kas kartą,
Vis veiktų, siektų, grumtųs ir laimėtų
Ir vis didesnėn pilnatin artėtų.
Už tai jie turi su dėkingumu
Priimti dalią skausmo ir džiaugsmų,
Įžvelgt jos prasmę dievišką ir gilią
Ir, savo kuklią dabartį pamilę
Ir ateities šviesios gražesnę viltį,
Širdies liepsna skaisčiai Manęspi kilti.
Kai jie bus ugnys, vien Manim degą,
Kai Mano meilės ir tiesos jėga
Žėrės juose tartum gryniausiuos induos
Skaisčia šventumo palaima suspindus,
Jie savo laimę tikrąją supras
Ir vėl prarastą rojų žemėj ras.
4
Kol Būtyje tamsos šešėliai slepias,
Tol Aš nesu su Ja visai sutapęs
Ir tol Savy nepakaktį jaučiu.
Todėl buvimo kibirkščių skaisčių
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Jo atsakymo žodis“ Dievas atsako Šėtonui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.