Miesto mūrus persmeigti įstengia
Tavo rankoj geležis baisi.
Tu į kalną panašus esi,
Kurį žvynas metalinis dengia.
Bet kaip baisią tu turėtum galią,
Nepabūgsiu jos aš niekados,
Nes vis viena mirčiau iš gėdos,
Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.
O Jehova, stiprink ranką kario,
Kurs galingas vien Tavu vardu!
Pulki, prieše, ietim ir kardu,
Denkis skydu, tartum vartais vario!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir išdidęs milžinas pakilo,
Saulėj šarvais žerdamas ugnis.
Ir stambus it skydas smilkinys
Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.
1951
Laukinių rožių šlamesys
Laukinių rožių šlamesys
Pabudino mane iš miego.
Virpėjo aukso debesis
Ties amžina viršūne sniego.
Laukinių rožių vainiku
Aš savo galvą padabinęs,
Kopiau aukštyn staigiu taku,
Kur virpa debesis auksinis.
Ir degė rožės raudonai,
Kai pasiekiau viršūnę kalno,
Ir kloniuos miestai milžinai
Atrodė kaip žaislai ant delno.
Kristalai ant aštrių klinčių
Žėrėjo tartum lobių skrynia.
Lengvai plazdėjo ant pečių
Man skraistė debesies auksinė.
Jutau: nuo rožių dygulių
Kakta iš lėto kraujas teka.
Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu
Į savo nueitąjį taką:
Ten nuo pat kalno apačios,
Kur aukštin mano kelias kėlės,
Lig pat viršūnės išdidžios
Snieguos žėrėjo kraujo gėlės.
1946
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Dovydas, žinodamas, kad jo ranka per silpna, vis tiek stoja prieš milžiną?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina“ Dievo vardo. Gėda jam tokia skaudi, lyg veidą liestų įkaitusi geležis. Jis pripažįsta, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei užleistų kelią Dievo šmeižikui. Jo jėga yra tikėjimas: „O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs galingas vien Tavu vardu!“ Pabaigoje vienas svaidyklės smūgis nugali milžiną.
Rašiniui: TikėjimasLaisvėIšdidumas
2. Ką kalbantysis pamato, pasiekęs kalno viršūnę ir pažvelgęs atgal?
Rašiniui: IšdidumasLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.