Laukinių rožių šlamesys

Pabudino mane iš miego.

Virpėjo aukso debesis

Ties amžina viršūne sniego.

5Laukinių rožių vainiku

Aš savo galvą padabinęs,

Kopiau aukštyn staigiu taku,

Kur virpa debesis auksinis.

Ir degė rožės raudonai,

10Kai pasiekiau viršūnę kalno,

Ir kloniuos miestai milžinai

Atrodė kaip žaislai ant delno.

Kristalai ant aštrių klinčių

Žėrėjo tartum lobių skrynia.

15Lengvai plazdėjo ant pečių

Man skraistė debesies auksinė.

Jutau: nuo rožių dygulių

Kakta iš lėto kraujas teka.

Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu

20Į savo nueitąjį taką:

Ten nuo pat kalno apačios,

Kur aukštin mano kelias kėlės,

Lig pat viršūnės išdidžios

Snieguos žėrėjo kraujo gėlės.

1946