Žuvusiam broliui
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.
Išsipildė mano mintys tos...
Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...
Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžias maldas kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad ištryško kraujas ant kaktos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.
Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.
Niekad, niekados...
Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.
1947
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kam skirtas eilėraštis „Niekad, niekados“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.