Žiūri tik uždirbti duoną,
Išmaitint vaikus ir žmoną.
Nemanyk, kad aš toks glušas! –
Ima šaukt įdūkęs rusas:
Viskas aiškiai čia matyti:
Tu nenori man sakyti!
Tu nenori, kvailas jauti,
Tėvui Stalinui tarnauti!
Tadas dreba, Tadas bąla,
Lyg nujausdamas sau galą,
Ir vėl teisintis mėgina,
Kad jis nieko čia nežino.
Solovuško ima siusti,
Ima net iš pykčio dusti,
Ima Tadą baisiai plūsti,
Tadą laužyti ir mušti.
Solovuško spiegia, gieda,
Perlai jam nuo lūpų rieda:
– Svoloč! Sukinsyn! Sobaka! ...! ...! ...!
Ir vis Tadą muša, plaka...
Atsipūsti kiek sustoja,
Atsikvėpęs ir vėl tvoja.
Vargšas Tadas net sutino,
Bet nežino ir nežino...
Tačiau baigės jėgos ruso,
Jis bemušdamas užduso.
Mato, kad iš Nenusiklausės
Šiandien nieko neišgausiąs.
Tada paima jis blanką,
Bruka Tadui jį į ranką,
Nori parašą išgauti,
Kad tas pažada tarnauti.
Veltui bruka draugas vadas,
Nesutinka, ginas Tadas:
Niekur kištis aš nenoriu...
Galbūt rasis savanorių?..
Jei nenori, gyvas pūsi!
Tadą įmeta į rūsį.
Sėdi rūsy vargšas Tadas,
O enkavedistų vadas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką satyra „Tadas Nenuklausė – liaudies priešas“ parodo apie sovietinę sistemą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.
Rašiniui: ValdžiaSatyraLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.