Atsipūsti kiek sustoja,
Atsikvėpęs ir vėl tvoja.
Vargšas Tadas net sutino,
Bet nežino ir nežino...
Tačiau baigės jėgos ruso,
Jis bemušdamas užduso.
Mato, kad iš Nenusiklausės
Šiandien nieko neišgausiąs.
Tada paima jis blanką,
Bruka Tadui jį į ranką,
Nori parašą išgauti,
Kad tas pažada tarnauti.
Veltui bruka draugas vadas,
Nesutinka, ginas Tadas:
Niekur kištis aš nenoriu...
Galbūt rasis savanorių?..
Jei nenori, gyvas pūsi!
Tadą įmeta į rūsį.
Sėdi rūsy vargšas Tadas,
O enkavedistų vadas
Pas save kasdien jį šaukia
Ir tą pačią giesmę traukia.
Vieną kartą, antrą, trečią...
Ir kaskart į kailį krečia.
Sunkiai dirba pareigūnas,
Sunkiai kenčia Tado kūnas:
Gelia kaulai, maunas kailis...
Iš skausmų beveik jau gailis
Mūsų Tadas Nenuklausė,
Kad jis nieko nenuklausė.
Taip praeina dienos kelios,
Nebeiškenčia žmogelis,
Mąsto: Nėr kas bedaryti...
Reiks gal kiek pasiklausyti...
Kam vienam man skausmas šitas?
Lai pakenčia kiek ir kitas...
Pats to popieriaus paprašo,
Pažada ir pasirašo.
Kyla ūpas draugui vadui
Ir jis šitaip kalba Tadui:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką satyra „Tadas Nenuklausė – liaudies priešas“ parodo apie sovietinę sistemą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.
Rašiniui: ValdžiaSatyraLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.