Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir jis nuėjo eisena ritminga
Per auksu žibančius laukus, tačiau,
Betolstant skraistei jo spalvingai,
Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.
Man rodės, iš kraštų šiaurinių
Ateina šiton lygumon Žiema,
Paviršium ežerų stiklinių,
Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.
Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.
O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
Pavasarį ateinantį jaučiu.
Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Rudenio lygumose“ kalbantysis Rudenį vadina tikru broliu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.
Rašiniui: GamtaMirtisIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.