Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir jis nuėjo eisena ritminga
Per auksu žibančius laukus, tačiau,
Betolstant skraistei jo spalvingai,
Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.
Man rodės, iš kraštų šiaurinių
Ateina šiton lygumon Žiema,
Paviršium ežerų stiklinių,
Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.
Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.
O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
Pavasarį ateinantį jaučiu.
Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.
Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
Laukuos prasideda tykus brendimas.
Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.
O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
Jinai pasikelia staiga
Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
Ir traukia į pietus tolyn,
Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir taip jie visados praeina,
Viens kitą vydami.
Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.
Be galo, be pradžios jų kelias,
Jų eisena čia amžina.
O mano metai praskamba pro šalį
Taip greitai, kaip viena diena.
Ir, rodos, lapų vystančių kritimą
Nedaugel kartų dar mačiau,
O smilkiniai šarmot jau ima
Ir akys žvelgt rūsčiau.
Todėl, kada brunetė Vasara man moja
Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų,
Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje,
Ilgiuosi jo dienų liūdnų,
Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,
Nes laukiam mes likimo to paties
Ir lapų auksu, putinų karoliais
Puošiame dienas, netekusias vilties.
– – – Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,
Be vėjo plaukia raganų plaukai.
Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,
Kaip dega saulėj gelstantys miškai.
1945 II 21
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Rudenio lygumose“ kalbantysis Rudenį vadina tikru broliu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.
Rašiniui: GamtaMirtisIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.