– 180 rublių, pons viršininke, – atsakė Pstrumskis, supratęs klausimo siekį, ir kad viršininkas neturėtų laiko duot kokį nesmagesnį klausimą, skubino toliau: – Teisybė, iš tos algos neišgyventum, tik moki su žmonėmis gražiai apsieit... tai ir pačiam ištenka, ir vyriausybės neužmiršti...

Viršininkas dirstelėjo į jį tokiom akim, lyg butų klausęs: „Na, na, sakyk, kaip tai vyriausybės neužmiršti“, ir atsiminė Matvejevo pamokinimą.

– Dėl to gi, pons viršininke, mes, galėdami išgyvent be algos, nenorime iš jos be reikalo nė naudotis ir tą algą grynai atiduodame savo viršininkui – tokia jau pas mus „įvesta tvarka“.

– Gera tvarka, – manė sau Kruglodurovas.

– Pons viršininke! – tarė Pstrumskis, pripildamas vyšninės, – štai ir vaitas sutinka pridėt prie to savo algą.

Vaitas, pašauktas iš kuknios ir pirmiau Pstrumskio pamokintas, prisiartino prie viršininko, pabučiavo jam ranką ir tarė lietuviškai:

– Taigi, pons viršininke, priimkite nuo pono Pstrumskio ir mano algą.

Pstrumskis tuoj išvertė maskoliškai vaito žodžius ir mirktelėjo, kad jis vėl eitų sau į kuknią.

Viršininkui, jau įkaitusiam, labai patiko vaito auka ir nusižeminimas prieš vyriausybę.

– Koki čia geri žmonės! kaip jie supranta ir gerbia vyriausybę! – tarė beveik susigraudinęs. – Koki čia geri papročiai! – manė sau, atmindamas Žydpilės burmistrą ir Pstrumskį.

– Taip, pons viršininke, žmonės čia labai geri, visus vyriausybės įsakymus išpildo nesipriešindami, ypač su mokesčiais – rodos, nė nesunku jiems mokėt. Tiktai, pons viršininke, yra mūs valsčiuje keletas tokių, kurie „buntavoja“ žmones.