– Pravažiuodami kada pro šalį, neužmirškite, pons viršininke, pas mus pasilsėt, – tarė Pstrumskis, sodindamas Kruglodurovą į vežimą, – O ką kalbėjome apie algą, – pasakė tyliau,– tai nesirūpinkite, aš pristatysiu.

Iš Miškagalių Vakanalijus Vziatkovičius nuvažiavo į Dykulius, kur valsčiuje viešpatavo Kuznickis. Važiuodamas per visą kelią negalėjo atsigėrėt sutiktais žmonėmis:

– Koki čia geri žmonės! Kaip jie gerbia savo vyriausybę ir kaip moka tą gerbimą išreikšt! – manė sau. – Bepigu būt viršininku! Tai nudžiugs mano Pogoda Nenastjevna, kaip jai viską išpasakosiu! Bus iš ko gyvent, bus...

Jeigu apie Pstrumskį kalbėjo žmonės, kad turi „galvą“, tai apie Kuznickį sakoma buvo, kad turi ne tik galvą, bet ir pinigus. Jeigu Pstrumskis keldavo ant metų kelis balius, tai pas Kuznickį būdavo balius kasdien. Kuznickis pats svečius gaudydavo ir, teisybė, mokėdavo gražiai pamylėt, nesigailėdamas svečiui nieko, – pakakindavo net išdykiausius svečių norus. Kas galėjo Kuznickį nepažint? Kas galėjo negerbt jį? „Tai žmogus! tai žmogus!“ – gėrėdavosi činovninkai ir visoki ponpalaikiai. Kuznickio bičiuliai, – o jų daug turėjo, - matydami kartais žmonių neištikėjimą, kad Kuznickis galėtų taip puikiai gyventi vien iš savo algos, sakydavo, būk jis atsinešęs čion su savim didelius pinigus. Ar klausantiejie tikėjo į tą teisinimą, nežinia, o patys teisinantiejie tikrai netikėjo. Ar tai gerai suprasdamas, ar tai tiktai instinktyviškai, laikėsi Kuznickis tos filosofijos: jeigu nori būt teisum akyse žmogaus, pasigerink jo pilvui. Su ta filosofija buvo jam labai ramu.

Galima numanyt, kaip Kuznickis mylėjo viršininką, kada, peržiūrėję kanceliariją, nuėjo „pasilsėt“.