Pstrumskis kalbėjo apie keletą ūkininkų, supratusių neteisius raštininko kelius ir garsiai apie tai kalbančių. Norėjo užsiundyt juos viršininku, idant jų skundai nebūtų kada nors išklausyti. Viršininkas iš savo pusės, žinodamas, kad jam pačiam įsakyta prižiūrėt kokius ten „litvomanus“, kurie „buntavoja“ žmones, ir manydamas, kad Pstrumskis apie tokius pat kalba, pasakė rimtai:

– A, tai litvomanai! O! jie maištdariai, maištdariai! Tik mes juos apmalšinsime!

Pstrumskiui sumaišymas neapkenčiamų jo žmogystų su neapkenčiamais paties viršininko litvomanais buvo labai paranku, ir dėl to jisai atsitikusio qui pro quo visai nesistengė nė atitaisyt.

Kada, išbandę visokias degtines, ėmėsi prie vyno, prisigretino prie jų ir moters.

– Ar pons viršininkas apsivedęs? – užklausė švelniai Pstrumskienė.

– Kurgi, apsivedęs ir vaikučių turiu.

– Tai, pons viršininke, neužpykite, jeigu aš parūpinsiu jūsų gerbiamai šeimininkei šiek tiek mažmožių, reikalingų prie namų. Aš pati šeimininkė, tai žinau, ko reikia. Meldžiu, pons viršininke, jeigu kartais prireiktų ar kumpelio, ar sviesto, ar kiaušinio, ar ko kito, tai tik duokite žinią – pristatysime. Mieste su tokiais dalykais tai, žinoma, sunku, o mums, kaimo gyventojams, labai lengva juos turėt. Būsime laimingi, jeigu galėsime ponui viršininkui nors tokiuose mažmožiuose patarnaut.

Viršininkui daugiau nieko neliko, kaip tiktai padėkavot už taip gražų pažadėjimą, iš kurio tikrai paketino naudotis, už meilų pavaišinimą, vienu žodžiu, už garbę, parodytą vyriausybei.

– Dėkui jums, mano mieli, už viską! Aš jūsų geros širdies niekad neužmiršiu! – pasakė atsisveikindamas.

– Pravažiuodami kada pro šalį, neužmirškite, pons viršininke, pas mus pasilsėt, – tarė Pstrumskis, sodindamas Kruglodurovą į vežimą, – O ką kalbėjome apie algą, – pasakė tyliau,– tai nesirūpinkite, aš pristatysiu.

Iš Miškagalių Vakanalijus Vziatkovičius nuvažiavo į Dykulius, kur valsčiuje viešpatavo Kuznickis. Važiuodamas per visą kelią negalėjo atsigėrėt sutiktais žmonėmis:

– Koki čia geri žmonės! Kaip jie gerbia savo vyriausybę ir kaip moka tą gerbimą išreikšt! – manė sau. – Bepigu būt viršininku! Tai nudžiugs mano Pogoda Nenastjevna, kaip jai viską išpasakosiu! Bus iš ko gyvent, bus...

Jeigu apie Pstrumskį kalbėjo žmonės, kad turi „galvą“, tai apie Kuznickį sakoma buvo, kad turi ne tik galvą, bet ir pinigus. Jeigu Pstrumskis keldavo ant metų kelis balius, tai pas Kuznickį būdavo balius kasdien. Kuznickis pats svečius gaudydavo ir, teisybė, mokėdavo gražiai pamylėt, nesigailėdamas svečiui nieko, – pakakindavo net išdykiausius svečių norus. Kas galėjo Kuznickį nepažint? Kas galėjo negerbt jį? „Tai žmogus! tai žmogus!“ – gėrėdavosi činovninkai ir visoki ponpalaikiai. Kuznickio bičiuliai, – o jų daug turėjo, - matydami kartais žmonių neištikėjimą, kad Kuznickis galėtų taip puikiai gyventi vien iš savo algos, sakydavo, būk jis atsinešęs čion su savim didelius pinigus. Ar klausantiejie tikėjo į tą teisinimą, nežinia, o patys teisinantiejie tikrai netikėjo. Ar tai gerai suprasdamas, ar tai tiktai instinktyviškai, laikėsi Kuznickis tos filosofijos: jeigu nori būt teisum akyse žmogaus, pasigerink jo pilvui. Su ta filosofija buvo jam labai ramu.

Galima numanyt, kaip Kuznickis mylėjo viršininką, kada, peržiūrėję kanceliariją, nuėjo „pasilsėt“.

Džiaugėsi Vakanalijus Vziatkovičius, gardžiai pavalgęs ir išgėręs, bet neprijautė, kaip da reiks džiaugtis. Pabaigoje pietų užtiesė ant apskrito stalo geležinkelį, ir mašina su kava šnypšdama atsirito ties viršininkų ir sustojo. Paėmus jam kavą, mašina leidosi toliau, sustodama ties kiekvienu paeiliui. Nudžiugo Kruglodurovas, išvydęs tokį stebuklą, negalėjo atsigirt ir atsigėrėt, kaip jam ta mašina patinka. Matyt buvo, kad būtų malonėjęs iškaulyt tą mašiną iš Kuznickio. Vienok Kuznickis nors gerai permanė viršininko norą, bet apsimetė nesuprantąs. „Jeigu norėsiu atiduot, tai galėsiu padaryt ir kitąkart, ne tik šiandien“, – manė.

Buvo jau vėlus vakaras. Šeimininkas, matydamas, kad svečias užsitraukęs vos tik pasėdi, užsiprašė jį likt ant vakarienės ir nakvynės. Viršininkas atsisakė nuo vakarienės, o prašė tik pritaisyt lovą.

– Na, tai vieton vakarienės turime ištuštint štai šitą, – sušuko Kuznickis, paėmęs bonką krupninko ir vesdamas viršininką gult, – smagesni bus sapnai.