Džiaugėsi Vakanalijus Vziatkovičius, gardžiai pavalgęs ir išgėręs, bet neprijautė, kaip da reiks džiaugtis. Pabaigoje pietų užtiesė ant apskrito stalo geležinkelį, ir mašina su kava šnypšdama atsirito ties viršininkų ir sustojo. Paėmus jam kavą, mašina leidosi toliau, sustodama ties kiekvienu paeiliui. Nudžiugo Kruglodurovas, išvydęs tokį stebuklą, negalėjo atsigirt ir atsigėrėt, kaip jam ta mašina patinka. Matyt buvo, kad būtų malonėjęs iškaulyt tą mašiną iš Kuznickio. Vienok Kuznickis nors gerai permanė viršininko norą, bet apsimetė nesuprantąs. „Jeigu norėsiu atiduot, tai galėsiu padaryt ir kitąkart, ne tik šiandien“, – manė.

Buvo jau vėlus vakaras. Šeimininkas, matydamas, kad svečias užsitraukęs vos tik pasėdi, užsiprašė jį likt ant vakarienės ir nakvynės. Viršininkas atsisakė nuo vakarienės, o prašė tik pritaisyt lovą.

– Na, tai vieton vakarienės turime ištuštint štai šitą, – sušuko Kuznickis, paėmęs bonką krupninko ir vesdamas viršininką gult, – smagesni bus sapnai.

Kruglodurovas pasirodė esąs tikras maskolius: juo gėrė, juo labiau troško. Taigi ištuštino ir krupninką. Sapnavo iš tikro smagiai. Rodos, sėdi jis, paviečio viršininkas, karietoje ir žingine važiuoja per savo pavietį. Aplink, kaip tik užmatant, pilna žmonių. Viens per kitą skubina prisiartint prie karietos ir į abi išskėstas jo rankas deda popierėles, vienas tik šimtines. Iš galvos vežiko ima eit dūmai, o apačioje karietos ima virt. Jis, viršininkas, žino, kad tai ne dūmai, o tik garas nuo kavos, o verda ne kas kita, tik kava. Jis žino, bet niekam to nesako ir tik džiaugiasi, kad žino. Štai vežikas pavirto į kaminą, o karieta pavirto į mašiną, pradėjo šnypšt ir greitai bėgt. Jam smagu greit važiuot, bet staiga viena ranka persisvėrė ir ėmė slinkt nuo jos šimtinės, o tuo tarpu baisu pajudint kitą ranką į pagelbą, nes ir čia pilna šimtinių. Jau jau krinta šimtinės į bedugnes...

– Derži, derži, derži! – suriko per miegus Kruglodurovas ir pašoko iš lovos su dideliu širdies plakimu.

– Kas čia? kur aš? kas aš? – klausia pats save, dairydamasis aplink išsigandusiom akim ir negalėdamas nieko atsimint. Nors ant pirmųjų dviejų klausimų neatrado atsakymo, vienok susiramino atsakęs sau ant trečiojo:

– Aš – paviečio viršininkas, tas pats Vakanalijus Vziatkovičius.

Kuznickis, išgirdęs viršininką balsiai šūkaujant, atėjo atiduot labą rytą, užklausė, ar gerai miegojo, ir užprašė ant čiajaus.

– Kas tai šiandien galva taip sunki... – skundėsi atsikėlęs Kruglodurovas.

– Vakar, pons viršininke, turėjote pailst, – įspraudė lyg nė kam ko Kuznickis.

– Ee, pailsau! Nepailsau, tik turbūt pagirioju, ot kas!

– Tam dalykui yra vaistas, jau žmonių nuo senovės išbandytas, – tarė šeimininkas, mostelėjęs su galva pasisukusiai prie spintos tarnaitei.

– O gal vaistas nė nekenks. Ar šiaip, ar taip, jau šiandien per kanceliarijas nevažinėsiu – sutingau. Suksiu per Kauną Nemunu, o paskui geležinkeliu ant namų. Kanceliarijas da atlankysiu – nepabėgs.

Išsimetus po kelis ypus, šeimininkas prakalbėjo švelniai, lyg neišdrįsdamas:

– Ponas Pstrumskis turėjo ponui viršininkui išpasakot, kokia pas mus nuo seniai įvesta tvarka.

– Žinau, žinau, – perkirto greit Kruglodurovas, tarytum parodydamas, kad viršininko pareigas supranta, viską žino ir ne tik nesipriešina įvestai tvarkai, bet da pagiria ją ir užtvirtina. Reikia pripažint, kad iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyt Kuznickis.

– Ar žinot ką? Sapnavau šiąnakt tą mašiną su kava. Tu man šitaip įstrik į smegenis! – priminė viršininkas.

– Atneškite da silkės! – paliepė Kuznickis, pabarškinęs į kuknios duris ir apsimetęs, būk viršininko žodžių nė neužtėmijęs.

Kada jau pagirios buvo apveiktos, atsistojo Vakanalijus Vziatkovičius ir žodžiais, kuriuose taikėsi pažymint savo vertę, rimtumą ir maloningumą žemesniems, padėkavojo Kuznickiui už gražų pamylėjimą, pažadėjo niekad neužmiršt ir išvažiavo keliu, kokį buvo užsirėžęs.

Sugrįžo namo ir savo pačiai pasakė tik tiek:

– Pogoda Nenastjevna, Matvejevas turėjo teisybę, ką patyriau dabar iš naujo, bevažinėdamas per kanceliarijas.

– Argi visas taip greit apvažiavai?

– Da tik dvi, bet jau ir iš to gerai numanau...