– O gal vaistas nė nekenks. Ar šiaip, ar taip, jau šiandien per kanceliarijas nevažinėsiu – sutingau. Suksiu per Kauną Nemunu, o paskui geležinkeliu ant namų. Kanceliarijas da atlankysiu – nepabėgs.

Išsimetus po kelis ypus, šeimininkas prakalbėjo švelniai, lyg neišdrįsdamas:

– Ponas Pstrumskis turėjo ponui viršininkui išpasakot, kokia pas mus nuo seniai įvesta tvarka.

– Žinau, žinau, – perkirto greit Kruglodurovas, tarytum parodydamas, kad viršininko pareigas supranta, viską žino ir ne tik nesipriešina įvestai tvarkai, bet da pagiria ją ir užtvirtina. Reikia pripažint, kad iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyt Kuznickis.

– Ar žinot ką? Sapnavau šiąnakt tą mašiną su kava. Tu man šitaip įstrik į smegenis! – priminė viršininkas.

– Atneškite da silkės! – paliepė Kuznickis, pabarškinęs į kuknios duris ir apsimetęs, būk viršininko žodžių nė neužtėmijęs.

Kada jau pagirios buvo apveiktos, atsistojo Vakanalijus Vziatkovičius ir žodžiais, kuriuose taikėsi pažymint savo vertę, rimtumą ir maloningumą žemesniems, padėkavojo Kuznickiui už gražų pamylėjimą, pažadėjo niekad neužmiršt ir išvažiavo keliu, kokį buvo užsirėžęs.

Sugrįžo namo ir savo pačiai pasakė tik tiek:

– Pogoda Nenastjevna, Matvejevas turėjo teisybę, ką patyriau dabar iš naujo, bevažinėdamas per kanceliarijas.

– Argi visas taip greit apvažiavai?

– Da tik dvi, bet jau ir iš to gerai numanau...