– Gerai būt viršininku, – protavo toliau. – Valdau pavietį vienas sau, kaip dievas... Aš tada gerai save pavadinau... Ką noriu galiu daryt, aš liepiu, o manęs turi klausyt... Juk aš – vietininkas aukščiausios valdžios, ciecoriaus... mane tur visi gerbt... Ačiū vyriausybei, kuri mane čion atsiuntė!.. Kam mane vyriausybė atsiuntė? Būt viršininku. Kaip tai būt viršininku? – užklausė save iš netyčių, paleidęs mintis protavimo takais, ir net persigando savo klausimo, nes pamatė, kad neranda nė kokio atsakymo, kad čia pasibaigė visas išteklius jo proto.

Kruglodurovo filosofija apie tai, kas jis, kam jis čia yra, baigėsi ant to: kad jį atsiuntė vyriausybė tik būt viršininku ir kad pavietis turi jį už tai gerbt. Jam rodėsi, kad jis yra pastatytas pavietyje kaipo zerkolas, kuriame turi atsimušt baimė ir gerbimas vyriausybės. Apie tai, kad jis būtų atsiųstas prižiūrėt pavietį, būt užtarytoju jo ir tarpininku, pasipažinus pirmiau su žmonėmis, jų padėjimu, jų reikalais, jų dvasia ir t.t., mūs viršininkui neatėjo nė į galvą. Teisybė, nėr ką už tai kaltint jį: ir galva jo tam dalykui buvo per menka, ir buvusiejie prieš jį viršininkai, net su geresne galva, apie tokias viršininko pareigas niekad negirdėjo, nesirūpino ir nemanė. Nereikalavo to niekad nė aukštesnė vyriausybė, skirianti viršininkus. Gerbimą vyriausybės Vakanalijus Vziatkovičius suprato tiktai konkretiškoje formoje, t. y. pavidale aukų, ir tokioje formoje nematė nieko pikto, ypač kad tam pavietyje įvesta jau tokia forma nuo seniai, o senas paprotys tai beveik lygus su tiesa. Nesusiprato visai, kad toks Pstrumskis aukauja viršininkui ne dėl pagerbimo, o tik dėl to, idant viršininkas žiūrėtų per pirštus ant jo darbų valsčiuje, nebaustų už aukas, kurias pats plėšia iš valsčiaus. Žinoma, da toliau buvo mintis, kad, imdamas nuo Pstrumskio aukas, padeda plėšt savo paviečio žmones.