I

– Aš – paviečio dievas! – pasakė garsiai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, naujai atvažiavęs į Naupilę viršininkas, susirinkusiems save pasirodyt činovninkams. Pasakė, apsisuko ir išėjo.

Nusistebėjo činovninkai išvydę tokį keistą ir netikėtą viršininko pasirodymą. Tas nusistebėjimas greit perėjo į nusiminimą. Buvo ko nusimint. Ką reiškia tie žodžiai: „paviečio dievas“? Koks jis bus Dievas: ar visa matantis, ar visa imantis? Kaip elgtis patiems ir su tokiu viršininku?

Nors činovninkai nosis nuleidę tylėjo, vienok per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kada jau paskutinė mintis atliko savo darbą galvoje paskutinio činovninko, pradėjo visi skirstytis namo.

Instinktas tankiai gelbi žmogų, reikia tik mokėt iš jo pasinaudot. Činovninkai, matoma, tą gudrumą turėjo, nes visi ik vieno, nors nebuvo susitarę, atsidūrė pas Dinę rūpestį prigirdyt.

Ypatingas rūpestis, ypatingai reikėjo gert, ypatingos buvo ir pasekmės. Vienas, grįždamas namo, pataikė pas svetimą pačią. Kitas nužengė šalia tilto ir ko neužsimušė. Trečias pradėjo vaikščiot atbulas ir, vieton pataikyt ant namų, atsidūrė už miesto durpinyčioje – į antrą dieną rado vargšą vos gyvą, bet jau visai išsipagiriojusį.

O tai vis iš nusiminimo.

Viršininko ištarimas tąpat dieną pasklido po Naupilę, o ant rytojaus ir po visą pavietį. O visur sėjo nusiminimą.

Nusiminė vaitai. Vienas iš nusiminimo net išsipagiriojo, bet ūmai susiprato negerai padaręs ir vėl tuoj pasigėrė.

Nusiminė valsčių raštininkai ir ėmė knistis po leistrus, skutinėt, prirašinėt, kad viskas būtų... o nieko nebūtų.

Labiausiai nusiminė žydai, tik jie tuoj susigriebė: „Kam mums, – sako, – laužyt galvas visiems, jeigu mes turime rabiną? Tegul jis įspėja mįslį, o mes dirbkime savo darbą toliau“.

Taip ir padarė. Išrinkę nusiuntė pas rabiną du gudresniu žydeliu, kuriuodu užsidarė su rabinu ir ilgai ilgai kažin ką tarėsi. Į keletą dienų tuodu pat pasiuntiniu atėjo vėl pas rabiną ir džiaugsmingai išpasakojo štai ką:

Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas buvo paprastu kareiviu kare su turkais 187... Viename mūšyje įlindo iš baimės į balą. Kada vieni kitus nuo tos vietos nusivijo, išlindo Kruglodurovas iš balos ir žiūri, ką čia dabar daryt. Apsiraišiojo kaipo didei pažeistas, paėmė nuo užmušto turko kepuraitę, o savąją užsidėjo ant galvos. Išvydęs atjojančius turkus, užsimaudavo turkų kepuraitę, savąją kišdamas po skvernu. Prieš maskolių užsidėdavo savo kepurę ir žegnodavosi į trikampį. Taigi nė vieni, nė kiti nieko jam nedarė. Besivalkiodamas po mūšio lauką, rado turkų papartį ir neišpasakytai nudžiugo iš tokio radinio. Tik kaip jį nunešt pas vyresnįjį? Besirūpinant apie tai, pakilo nuo žemės atsigaivinęs arklys. Kruglodurovas pasinaudojo iš to ir, pasigavęs arklį, prisirišo. Kada pamatė iš tolo atjojančius maskolius, užsėdo ant arklio ir nulėkė priešais juos iškėlęs papartį. Žinoma, tapo perstatytas vyresniamjam, gavo už narsybę š-to Jurgio kryžių ir liko iškeltas į aficierus. Ištarnavus paskirtą laiką, neturėjo ką su juo daryt, nes visai buvo nemokintas ir didelis girtuoklis, tai ir atsiuntė dabar čion į paviečio viršininkus.

– Gerai,– tarė rabinas,- duokite man tris dienas pamąstyti, o tada gausite nuo manęs atsakymą.

Sukakus trims dienoms, rabinas davė žydams atsakymą tokį:

– Jis sakosi, kad paviečio dievas, tai neškite jam aukas – priims.

Žydeliai ant tų pėdų sutarė išmėgint rabino rodą, bet išsyk nepasisekus, pradėjo iš tikrųjų rūpintis.

Visai nieko nerūpėjo viršininkas tai kaimo žmonėms. Jie lemtai nė nežinojo, ar atsimainė senas ant naujo. Jie su viršininkais pažinties neturi nė kokios, mokesčiai tie pat ar prie vieno, ar prie kito, reikalų tiesiog su viršininkais neturi, tai ką da čia rūpintis? Žydeliai vienok neiškęsda vo neužkabinę ir kaimo žmonių su žinia apie tokią naujieną.

– Juozai, ar žinai, kad dabar turime naują viršininką? Ui, tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia.

– Tai, ką toks ponas smarvę žydą prie savęs leisis?

– Ui Juozai, Juozai! aš tik nenoriu sakyt, kad tu durnas, o tu durnas. Tu nieko neišmanai. Palauk, paskui kitaip kalbėsi, kaip tau reiks į to pono kišenių pripilt – tik tu to neišmanai.

Teisybė, Juozas to neišmanė, kaip tai jis turės pilt viršininkui į kišenių, jam nė į galvą niekad neatėjo, kad taip gal būt ir kad toks dalykas reiktų suprast.

Vakanalijus Vziatkovičius iš teisybės buvo toks, kaip jį aprašė savo pranešime žydeliai, – „pusaklis aficieras“. Nežinodamas, nė kas tai pavietis, nė kas tai administracija, tapo išsyk paviečio viršininku. Bet kas tai yra būt paviečio viršininku, ką reik daryt? Šito visai nenumanė. Dėl to gi, vos tik atvažiavo, nuėjo pasiklaust rodos pas Matvejevą, buvusį prieš jį viršininku ir dabar laukiantį bylos, kurioje pats žymėjo kaipo didžiausias kaltininkas.

Matvejevas pasakė šitaip: