Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus, ant kurių da vis griežė dantį. Žydpilėje numirė prabaščius, visų mylimas žmogus. Ant palaidojimo suvažiavo iš aplinkinių parapijų kunigai visai nesiklausę viršininko. O gubernatoriaus buvo uždrausta išvažiuot kunigams į svetimą parapiją be paso nuo viršininko. Vakanalijus Vziatkovičius pasinaudojo iš to ir suskundė visus tuos kunigus. Žinoma, visiems užrašyta tapo koros nuo 25 iki 75 rublių. Šitame atsitikime kunigams buvo labai lengva išsiteisint ir išsivaduot nuo mokesčio. Juk išgavimas nuo viršininko paso, imant visą formališką kelią, ypač toliau nuo Naupilės gyvenantiems kunigams, reikalauja į dvi nedėlias laiko, o juk su palaidojimu tiek laukt negalima. Tai fiziška teisinimo pusė. Iš doriškos gi pusės palaidojimas, paskutinis patarnavimas savo draugui, tai toks išskiriamas iš kitų atsitikimas, kuris pro visus, nors ir gubernatoriaus valdžios vagučius, liuosai praeina. Taip buvo ir sutarta: teisintis ir pinigų nemokėt. Viršininkas užtaiso tada licitaciją, ketindamas išparduot kunigų daiktus. Kunigai sutarė laikytis, pasiduodami licitacijai, ir teisintis, kad ir kasžin prieš ką. Būtų išlaimėję ir garbę savo prilaikę, nes ir vyriausybė pati susiprato, kad be reikalo šiuo žygiu kunigus baudžia. Tik atsirado renegatas, vienas iš turtingiausių kunigų, Šelaukbūdžio prabaščius, ir viską sudarkė. Pabūgęs, kad kartais vyriausybė neatimtų taip derlingą parapiją arba nekenktų, jeigu bažnyčios valdžia norėtų paskirt į pralotus, pats patylomis užmokėjo savo korą. Tada jau vyriausybei būtų buvę negražu, jeigu būtų atleidusi kunigams, kurie patys nepasitiki ant savo nekaltybės. Prabaščiai nedavė savo pažadėtų daiktų ant licitacijos, turėdami iš ko užmokėt, o keleto varguolių vikarijušų pardavė paskutines kėdes.

Pasisekus nubaust „aukso kiaules“, kaip pats sakydavo, Vakanalijus Vziatkovičius užsimanė nubaust ir Žydpilės burmistrą, ant kurio taipgi pyko. Patyrė, kad, pirmąkart atlankant Žydpilę, burmistras ne viską pasakė apie „įvestą tvarką“ ir užslėpė daug pašalinio uždarbio, o iš to, ką pasakė, tai didesnę dalį sau pasiliko. Bet kaip pabaust? Tiesiog negalima juk primint. Įsako burmistrui stot prieš savo veidą.

Ar tamista turi kalendorių? – klausia atvažiavusio burmistro.

– Turiu.

– Ar tamista užtėmijai ten Naujus metus?

– Užtėmijau, – atsako burmistras nesusiprotėdamas.

– Dėl ko tamista neatvažiavai mane pasveikint? Juk žinai, kaip tai eina: pavietis sveikina viršininką, viršininkas tuoj raportuoja gubernatoriui, gubernatorius toliau, ir tokiu būdu eina iki ciecoriaus. Ciecorius iš to mato, kad jo priklausantiejie myli savo vyriausybę, t. y., kad vsio blagopolučno, ir siunčia padėkavojimą žemyn iki paviečio viršininko. Supranti tamista, kaip tai... Taigi ant kito sykio atsimink tamista, o dabar gali važiuot sau namo.

Burmistras, išklausęs viską, sutraukė tik pečiais ir išvažiavo. O ką darys?

Atsileidusi viršininko širdis neužilgo turėjo sudrebėt. Gavo žinią, kad iš Galagaudžių valsčiaus kasos prapuolė pinigai. Tuoj liepė pristatyt vaitą.

– Kur dingo valsčiaus pinigai? – klausia vaito. O vaitas, visai nedrebėdamas, net viršininkui koktu pasidarė, atsako:

– Aš paėmiau.

– O tu, šuns vaike, vagie! Aš tave nusiųsiu ten, kur baltos meškos...

Da būtų ką toliau sakęs, tik atsiminė Matvejevą, ir, rodos, imte atėmė žadą.

– Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke, – sako vaitas drąsiai.

– ?!

– Nėr ką taip smarkiai žiūrėt į mane, aš tuoj viską papasakosiu. Jūs, pons viršininke, reikalavote pinigų. Aš žmogus neturtingas, tai iš kur imsiu? O čia reikia duot, be to gali nustot vaitystės, tai ir paėmiau iš valsčiaus kasos. Pirmąkart paėmiau jums 150, raštininkui daviau 50 už tylėjimą ir sau paėmiau 50. Antrąkart taipgi taip padariau.

– Kaip tu, šuns vaike, galėjai imt sau, a? – suriko Kruglodurovas, nežinodamas jau, nė ką sakyt.

– Jeigu kiti gali vogt, tai ir aš galiu, – rėžia vaitas įsidrąsinęs ir matydamas viršininko nusiminimą.

Kruglodurovas pamatė visą baisumą savo padėjimo. Aiškus dalykas, jis, viršininkas, bus apskųstas sykiu su vaitu kaipo vagys pinigų iš valsčiaus kasos.

– Štai ir Siberija!.. O da aš nė pinigų neprisirinkęs... bepigu Matvejevui, – kalbėjo pusbalsiai viršininkas, vaikščiodamas skubiais žingsniais ir mosuodamas rankom. – Prakeiktas sutvėrime! tu man šitaip padaryk! Na, ką dabar daryt? ką daryt? – prakalbėjo garsiau, stodamas prieš vaitą.

– Aš žinau, ką daryt, – ramino vaitas. – Mudu su raštininku jau apskelbėme, kad kasą išplėšė, ir padarėme tam tyčia žymius. Taigi jūs, pons viršininke, atvažiavę tardyt, nesugadinkite to teisinimo, o viskas bus gerai.

Viršininkui, rodos, kas vežimą šieno nuvertė nuo krūtinės – taip palengvėjo. Vienok visai nenurimo, iki neišsipildė viskas pagal vaito rodą ir nepasibaigė tuo, kad nieks iš valsčiaus vyriausybės nekaltas, nes kasą išplėšė nežinomi piktadariai. Nors valsčius atstatė vaitą, bet viršininkas pažadėjo paremt jį ant ateinančių rinkimų.

IV