Pasisekus nubaust „aukso kiaules“, kaip pats sakydavo, Vakanalijus Vziatkovičius užsimanė nubaust ir Žydpilės burmistrą, ant kurio taipgi pyko. Patyrė, kad, pirmąkart atlankant Žydpilę, burmistras ne viską pasakė apie „įvestą tvarką“ ir užslėpė daug pašalinio uždarbio, o iš to, ką pasakė, tai didesnę dalį sau pasiliko. Bet kaip pabaust? Tiesiog negalima juk primint. Įsako burmistrui stot prieš savo veidą.

Ar tamista turi kalendorių? – klausia atvažiavusio burmistro.

– Turiu.

– Ar tamista užtėmijai ten Naujus metus?

– Užtėmijau, – atsako burmistras nesusiprotėdamas.

– Dėl ko tamista neatvažiavai mane pasveikint? Juk žinai, kaip tai eina: pavietis sveikina viršininką, viršininkas tuoj raportuoja gubernatoriui, gubernatorius toliau, ir tokiu būdu eina iki ciecoriaus. Ciecorius iš to mato, kad jo priklausantiejie myli savo vyriausybę, t. y., kad vsio blagopolučno, ir siunčia padėkavojimą žemyn iki paviečio viršininko. Supranti tamista, kaip tai... Taigi ant kito sykio atsimink tamista, o dabar gali važiuot sau namo.

Burmistras, išklausęs viską, sutraukė tik pečiais ir išvažiavo. O ką darys?

Atsileidusi viršininko širdis neužilgo turėjo sudrebėt. Gavo žinią, kad iš Galagaudžių valsčiaus kasos prapuolė pinigai. Tuoj liepė pristatyt vaitą.

– Kur dingo valsčiaus pinigai? – klausia vaito. O vaitas, visai nedrebėdamas, net viršininkui koktu pasidarė, atsako:

– Aš paėmiau.

– O tu, šuns vaike, vagie! Aš tave nusiųsiu ten, kur baltos meškos...

Da būtų ką toliau sakęs, tik atsiminė Matvejevą, ir, rodos, imte atėmė žadą.

– Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke, – sako vaitas drąsiai.

– ?!

– Nėr ką taip smarkiai žiūrėt į mane, aš tuoj viską papasakosiu. Jūs, pons viršininke, reikalavote pinigų. Aš žmogus neturtingas, tai iš kur imsiu? O čia reikia duot, be to gali nustot vaitystės, tai ir paėmiau iš valsčiaus kasos. Pirmąkart paėmiau jums 150, raštininkui daviau 50 už tylėjimą ir sau paėmiau 50. Antrąkart taipgi taip padariau.

– Kaip tu, šuns vaike, galėjai imt sau, a? – suriko Kruglodurovas, nežinodamas jau, nė ką sakyt.

– Jeigu kiti gali vogt, tai ir aš galiu, – rėžia vaitas įsidrąsinęs ir matydamas viršininko nusiminimą.

Kruglodurovas pamatė visą baisumą savo padėjimo. Aiškus dalykas, jis, viršininkas, bus apskųstas sykiu su vaitu kaipo vagys pinigų iš valsčiaus kasos.

– Štai ir Siberija!.. O da aš nė pinigų neprisirinkęs... bepigu Matvejevui, – kalbėjo pusbalsiai viršininkas, vaikščiodamas skubiais žingsniais ir mosuodamas rankom. – Prakeiktas sutvėrime! tu man šitaip padaryk! Na, ką dabar daryt? ką daryt? – prakalbėjo garsiau, stodamas prieš vaitą.

– Aš žinau, ką daryt, – ramino vaitas. – Mudu su raštininku jau apskelbėme, kad kasą išplėšė, ir padarėme tam tyčia žymius. Taigi jūs, pons viršininke, atvažiavę tardyt, nesugadinkite to teisinimo, o viskas bus gerai.

Viršininkui, rodos, kas vežimą šieno nuvertė nuo krūtinės – taip palengvėjo. Vienok visai nenurimo, iki neišsipildė viskas pagal vaito rodą ir nepasibaigė tuo, kad nieks iš valsčiaus vyriausybės nekaltas, nes kasą išplėšė nežinomi piktadariai. Nors valsčius atstatė vaitą, bet viršininkas pažadėjo paremt jį ant ateinančių rinkimų.

IV

Ikšiol Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas susipažino su savo paviečiu, su įvesta valsčiuose „tvarka“, šiek tiek su savo pareigomis kanceliarijoje ir spėjo permainyt pažvilgius ant aukų ir tvirtumo viršininko vietos. Vienu žodžiu, įsigudrino į visas reikalingas administratoriui paviečio ypatybes. Dabar pradėjo manyt apie garbę. Girdėjo ne kartą, kad tas administratorius tą padarė, kits kitą, tai čia, tai ten paliko atmintį. Pats žinojo, kad yra prisiųstos iš aukštesnės vyriausybės kokios ten popieros, kur vyriausybė reikalauja varyt rusifikaciją, gint maskolių reikalus, gaudyt kokius ten žmones su išvirkščiomis nuomonėmis, litvomanus, socialistus ir t. t. Matoma, parodytas garbės kelias, bet kaip prieit?

– Turiu įgyt garbę! – nusprendė Vakanalijus Vziatkovičius ir nuo tos dienos ėmėsi ieškot takų, kuriais galima prisėlint prie garbės. Vienok sunkiai ėjo. Ar po trijų nedėlių laužymo galvos, eidamas per tiltą ir dairydamasis į visas puses, ar nepamatys kur garbę lekiant, užtėmijo prie tilto lentutę su parašu, visai jam nesuprantamu.

– Kas čia parašyta? – klausia pasišaukęs žemskį.

– Tai, vaše vysokoblagorodije, parašyta lietuviškai „žingine“, kad žmonės per tiltą greit nevažiuotų. Mūsiškai bus „šagom“.

– Lietuviškai? Kas tai? Žiūrėk, kad šiandien vieton šito parašo būt maskoliškas! Čia ne Lietuva, čia Maskolija.

– Klausau, vaše vysokoblagorodije.