– Gerai vienok, kad mašina ties Borkais susikūlė... Gali žmogus nors pakilt vyriausybės akyse... Kad taip da vienas toks priepuolis, tai da aukščiau galėtum iškilt... O kasžin, kad taip ant paviečio viršininko gyvasties pasikėsintų, ar pagarsėtų pas vyriausybę? Juk viršininkas yra caro vietininkas, pildo jo valią, gali turėt neapkenčiančius... taigi ir ant viršininko gali kėsintis... gali...

Lyg tyčia lekia akmenukas, krinta ant rato ir atsimušęs suduoda į vežimo šoną.

– Stok! pasikėsinimas ant gyvasties! – sušuko Kruglodurovas nesavu balsu.

Tuoj liepė važiuojančiam su juo žemskiui ieškot krūmuose galvažudžio, o vežikui paduot tą akmenį, kurs buvo mestas.

– Štai šitas, pons viršininke, – tarė vežikas, paduodamas mažą akmenuką.

– Negal būt! – riktelėjo Kruglodurovas. – Su tokiu ant gyvasties nesikėsina! štai šitą paduok, – paliepė parodęs pakelėje įaugusį į žemę akmenį menkiausiai nuo dvidešimts svarų. Vežikas išlupo akmenį, įdėjo į vežimą, o viršininkas vertė ko greičiausiai važiuot į Trumpuvos dvarą. Čia padarė triukšmą ir suvarė žmones ieškot galvažudžio. Neužilgo atėjo žemskis, vesdamas už rankų du verkiančiu vaiku, kuriuodu mėtė ant kalno akmenukus, bandydamu, katro geresnė ranka. Mat vienas iš jųdviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą. Kruglodurovas pareikalavo betgi nubaust vaikus, surašė protokolą ir nuvažiavo su akmeniu namo, ketindamas parodyt jį, kaipo corpus delicti, kad ne tik ant caro, bet ir ant viršininko galvos buvo pasikėsinę. Kadangi visi pradėjo juoktis iš tos Kruglodurovo pasakos ir corpus delicti, liepė akmenį išmest ir užsiėmė vien tik triūstis apie „ikoną“.