– Kas jums galvoj, Vakanalijau Vziatkovičiau, kas tai administracija, kas tai pavietis? Jums gana žinot tiktai, kad jūs viršininkas ir turit rūpintis kiek galima daugiau išgriebt štai šitų, – ir galais suglaustų dešinės rankos pirštų sudavė kelissyk į sugaubtą kairiosios delną. – Ar šiaip valdysi, ar taip, vis tik tiek, mes visi, viršininkai, atsidursime ten, – čia mostelėjo ranka į Siberijos šalį. – Štai aš esmi dabar apskųstas, žinau tikrai, kad išsiųs mane ten, bet man vis tiek, nes spėjau prisirinkti skatiko taip užtektinai, kad man ir ten bus ramu. Aš kalbu atvirai. Tiktai įsitėmykite, Vakanalijau Vziatkovičiau, – pridūrė Matvejevas pasirengusiam eit Kruglodurovui, – iš pradžių pasibranginkite! O iš kur imt pinigus, kokiais keliais, tai taipgi nesirūpinkite. Jau čia įvesta nuo seniai, kad patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite! Reikia tik išsyk gerai save pastatyt, – da pridūrė Matvejevas.

Kruglodurovas išėjo. Suprato viską, tik nenumanė, kas tai yra ten. Vienok, išaiškinęs sau, kad tai turi būt vieta, kur posmert ilsisi viršininkų dvasios, susiramino. Parėjęs namo, šaukia pačią ir, trindamas iš džiaugsmo rankas, sako:

– Žinai ką, Pogoda Nenastjevna, pinigų bus, bus, tiktai reikia išsyk gerai save pastatyt. Bet kaip tai atlikt, neišmanau, – tarė palūkėjęs. – Lengva pasakyt, tik sunku išpildyt. O jau nėr kada laukt ilgai.

Vakanalijus Vziatkovičius nutilo, ir veidas jo apsiniaukė.

Susėdo abudu su pačia ir sušaukė visas mintis į pagelbą.

– O kad tu taip pupteltum į žandą vienam, antram, trečiam paeiliui, ką? Tai visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai, pameni, – atsiliepė Pogoda Nenastjevna.

– Teisybė, stovėtų išsitiesę, bet... Čia, matai, reiktų švelniau... kad bijotų, o nepyktų, – atsakė pats. Ir vėl abudu nutilo.