Apskelbė visiems, būk davęs daryt „ikoną“ Peterburge, būk kaštuosianti tiek ir tiek – vos išteksią ant apdarų ir altoriaus. O iš tikrųjų dirbo „ikoną“ Kaune ir viskas kaštavo ne daugiau per 400 rublių. Kur dingo likusiejie pinigai, nieks nė neklausė, nes tokiuose atsitikimuose priežiūros juk nėra.

Pargabeno „ikoną“ ir vėl pradėjo rinkt pinigus ant pašventinimo, o geriau sakant, ant palėbavimo pabaigus šventinimą. Dabar rinko jau ne nuo visų, tik nuo inteligentų.

Dienai pašventinimo prisitaisė, galima sakyt, priderančiai. Palengvinimui gi kelio savo garbei nepamiršo nė apie korespondentą. Užkvietė vieną mokintoją ir prašė aprašyt pašventinimo ceremoniją ir istoriją atsiradimo „ikonos“. Persergėjo vienok korespondentą, kad pats neišdrįstų pavest savo rašto spaudai, iki jis, Kruglodurovas, neperžiūrės.

Į kelias dienas po pašventinimo „ikonos“ atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius į Žydpilę, kur gyveno anas mokintojas, korespondencijai peržiūrėt. Autorius skaitė, o korespondencijos didžiavyris klausė. Korespondentas, pripažindamas, kad Kruglodurovas visgi ne koks menkniekis, o tik paviečio viršininkas, kartais gal užtart, nesigailėjo ko švelniausių žodžių, papuošiančių didžiavyrio vardą. Tik doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič ir doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič – nuolat skambėjo. Kruglodurovui tas dalykas labai patiko, bet norėdamas pasirodyt šiek tiek numanančiu ir kad neyra vertas taip didelės garbės, perkirto:

– Tamista, man rodosi, štai šitoje vietoje galima būt išmest „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“. Anoje taipgi... galima. Matai, tamista, lyg per tankiai... juk supranti, tamista...

Autorius skaitė, o Kruglodurovas rodė, kokiose vietose galima išbraukt „doblestnyj V. V.“

Perskaitė visą korespondenciją, luktelėjo, ir viršininkas pasiūlė da kartą perskaityt, kad da geriau padailintų.

– Palauk, palauk, tamista! štai šitoje vietoje tai labai tiktų „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“, – tarė Kruglodurovas, staiga prispaudęs su kairės rankos smilium stalą, lyg rodydamas tą vietą. – Mat ausis to reikalauja, – užbaigė pakreipęs žemyn dešiniąją ausį ir smulkiai miklindamas palei ją dešinės rankos pirštais.

Dabar autorius skaitė, o viršininkas rodė, kur būtų gerai pridėt „doblestnyj V. V.“ Pabaigė antrąją korektą, ir pasirodė, kad dabar kur kas tankiau atsikartoja „doblestnyj V. V.“ nekaip pirmąkart.

Didžiavyris pagyrė autorių už gražią plunksną, įsidėjo perrašytą iš naujo korespondenciją į kišenių ir išvažiavo. Ar buvo ta korespondencija patalpinta kokiam nors laikraštyje, pasiliko slėpiniu ant visados. Vienok Kruglodurovas atkreipė ant savęs vyriausybės akis, nes ant pašventinimo „ikonos“ buvo pats gubernatorius.

Nuo to laiko Kruglodurovo širdis buvo pripildyta neapsiliaujančio džiaugsmo. Da labiau nudžiugo gavęs nuo gubernatoriaus įsakymą atlankyt kaimų mokyklas per taip vadinamus egzaminus ir patirt, ar vaikai moka katekizmą. Mat Vakanalijus Vziatkovičius ir prie apšvietimo pridėjo ranką.

Pirmiausiai atvažiavo į Žydpilę ir, paprašęs mokintojaus paklausinėt vaikus iš katekizmo, klausė atsakymų atsidėjęs. Paskui, atsisveikindamas su mokintoju, taip prakalbėjo:

– Labai tamistai dėkui! vaikai iš tikėjimo dalykų atsako puikiai. Nors aš lietuviškai nesuprantu, bet iš akių matyt, kad tamistos mokintiniai katekizmą moką gerai. Taipjau vienas, skaitydamas ciecoriaus šeimyną, suklupo, bet tai nieko, tai, apskritai imant, mokėjimą katekizmo tamistos mokykloje da ne visai gadina... Tikėjimo dalykai – didelis daiktas! kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelinės ne per žemai.

Iš čia nuvažiavo į Pliuškių bažnytkaimį ir užragino mokintoją paklausinėt vaikus poterių. Mokintojas buvo žmogus tamsuolis, bet turintis labai miklią sąžinę. Ta antroji ypatybė duodavo jam progą taip gudriai pasielgt prieš vyriausybę atvirais ir slapčiais keliais, kad žmonės negalėjo išmest jo nė iš mokyklos, nors kelis kartus buvo bandę. Taigi ir dabar, nepasitikėdamas, ar vaikai ant poterių nesuklups, griebėsi prie savo gudrumo:

– Pons viršininke, pavelykite pirmiau užklaust apie ciecoriaus šeimyną!

– Gerai, gerai, – tiko viršininkas.

Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo. Vienok pasakė viską, ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto.

– Labai gerai, labai gerai, – pritarė Vakanalijus Vziatkovičius. – O dabar štai šitą vaiką užklausk tamista iš poterių! Vaikas atsistojo.

– Pavelykite, pons viršininke, aš da jį užklausiu... Pasakyk, kaip aukštiname mūs poną viršininką? – suskubino mokintojas.

– Ne, ne, ne! – perkirto Kruglodurovas. – Taip negalima... pirmiau reikia gubernatorius...

– Na, tai kaip aukštiname poną gubernatorių? – klausia mokintojas vaiko.

Vaikas išpleškino viską po imeni, otčestvu, činu i ordenam.

– Na, o dabar... kaip poną viršininką?