Paskirtoje rinkimų dienoje atvažiavo Kruglodurovas į Žioplius. Bavolskis norėjo, kad liktų vaitu tas pat, kur iki šiol buvo, o valsčius jo visai nenorėjo ir statė savo kandidatus. Ką čia daryt? Pasirodavojo Bavolskis su viršininku ir štai ką padarė: vieton rinkt paprastu būdu, šaukia į kanceliariją po vieną žmogų ir klausia, ką jis nori į vaitus.

Gavę atsakymą, įrašo pravardę rinkiko į vieną iš trijų ištiestų ant stalo popierą, į tą būtinai, kur neva surašomi balsai paminėto kandidato. Paskui šaukia kitą ir t.t. Pasirodė ant galo, kad ant lapo Bavolskio kandidato buvo prirašyta daugiausiai balsų, nors ant jo nesirašė nė vienas valsčionis. Bavolskio kandidatas, žinoma, liko vaitu.

– Vyrai! kaip tai gal būt? – tarėsi nusistebėję žmonės, kurie buvo negirti. – Juk čia ne rinkimai! iš mūs tik tyčiojasi!

– Na tai ką padarysi? – sako kitas.

– Galime skųst! – sako pirmasis.

– Kam pasiskųsi? – atsiliepia trečias. – O da gali Siberiją pamatyt... Ant galo ar ne vis tiek: ar tas vaitu, ar kitas. Mokesčių juk nesumažins...

Taip kalbėjosi nuskriausti žmonės, bet nesutarė gintis, nes nežinojo, kaip gintis, ir bijojo pradėt. Valsčionys verkė, o Bavolskis juokėsi. Dykuliuose rinkimus atliko da greičiau ir da prastesniu būdu. Kruglodurovas, išėjęs po užkandžio nuo Kuznickio, pasakė tik:

– Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai! Lengva taip pasakyt, bet nelengva išpildyt. Nė vienam žmogui neyra smagu pasirodyt, dagi prieš visus, kad tokio ir tokio nenori, esi lyg jo priešininku. Lengviau pasirodyt kieno draugu. Nieks neišdrįso išeit priešai iš minios, nors visi buvo paketinę išmest Striukį iš vaitų. Viršininkas luktelėjęs traukė toliau:

– Tai nėra tokio, kuris nenorėtų Striukio? Užrašykite, kad Striukį išrinko visi! – užbaigė atsigręžęs į raštininką ir nuėjo į vidų.