Pstrumskio gi valsčius nenorėjo ir labai nekentė. Oi buvo už ką nekęst! Lupdavo žmones kruvinai, be gėdos ir pasigailėjimo. Jau nieko nė nedirbdavo, tik, vaikščiodamas po kanceliariją, svarstė, nuo ko kiek galėtų išlupt. Imdavo didelius pinigus net už tokius dalykus, už kuriuos neprigulėdavo imt nė skatiko. Už išdavimą liudijimo perkant žemę nulupdavo po 3, 5, 10 ir 15 rublių; už valančenijas - 10 ir daugiau, už laiškelį parduodant gyvulį imdavo po vieną arba du auksinu; už pasą į Prūsus – rublį ir t.t. Plėšdavo už mažiausią daiktelį. O nuo parėjusių iš Amerikos imdavo šimtais. Ypač pelnydavo gerai, kada žmonės su jo pagelba atsiimdavo ugniapinigius. Kam vėl pateko atimt per vaitą pinigus nuo skolininko pagal tiesos nusprendimą, tai Pstrumskiui vis likdavo arti pusės visų pinigų – kitaip neidavo jų paieškot. O jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštininkėlis ir iš čia pelnydavo, taip kad abi pusės turėdavo jam įkišt. Sunku būtų išpasakot visas Pstrumskio gudrybes dalykuose plėšimo žmonių. Bus gana jau ir to, kas aukščiau paminėta. Ir iš to galima matyt, kad valsčius galėjo nekęst Pstrumskio. Prie šitų visų ypatybių, raštininkas mėgdavo dagi užsitraukt, o žmonių reikalus atlikdavo tada, kada jam pačiam patiko.

Ant tokių raštininko darbų valsčius ketino per susirinkimą pasiskųst viršininkui ir prašyt, kad jį iškeltų. Bet atsirado keli, kurie sudraudė tai daryt, sakydami: jeigu sykį bus išrinktas išmintingas vaitas, tai Pstrumskis pats turės prasitraukt. Paskui pasirodė, kad valsčius padarė didelę klaidą, tylėdamas apie atstatymą raštininko.