Nors visiems buvo aišku, kad čia negerai pasidarė, kad ne taip renka vaitus, bet nežinojo žmonelės, ką daryt, tik kaltino viens kitą:

– Ko tu neišėjai?

– O tu ko neišėjai? Gudruolius koks!

– Aš būčiau išėjęs, kad tik tu būtum.

– Ir aš būčiau išėjęs, kad tik tu nebūtum kvailas!

Žmonės kaltino patys save, o Striukis, Kuznickio kandidatas, liko vaitu.

Rinkimai Miškagalių valsčiuje buvo taip ypatingi, parodė tiek žemų palinkimų, pagedimo, painiojimų, neteisybės, kad tą dalyką ketinu aprašyt smulkiau, visai skyrium.

Da toli prieš rinkimus, beveik už dviejų metų, Miškagalių valsčius sutarė rinkt į vaitus Petrą Svarūną, baigusį universitetą ir buvusį inspektorium gimnazijos. Pametęs tarnystę tolimoje šalyje, gyveno dabar Svarūnas Lietuvoje pas savo brolį. Jau valsčius norėjo išrinkt jį pirmiau ar į vaitus, ar į sūdžias, tik jis neapsiėmė. Dabar sutiko ir pasidavė į kandidatus. Pasigailėjo žmonių ir pasižadėjo patarnaut valsčiui, ketindamas išrodyt visas neteisybes, daromas ikšiol kanceliarijoje, pastatyt valsčionių tiesas taip plačiai nuo rubežių iki rubežių, kaip jos išrodo įstatymuose. Šiandien tos tiesos buvo labai susiaurintos, nes žmonės ir patys nieko apie jas nežinojo ir da turėjo nelabą vyriausybę. Daugumas valsčionių netikėdami galvas kraipė, kada Svarūnas užminė jiems sykį, kad jie turi tiesą patys tarp savęs pasiskirstyt, kiek kam priguli mokesčių dėt.

Raštininkas Pstrumskis iš savo pusės taipgi tėmijosi, kas jam būtų parankiausiu vaitu. Anksti pavasarį, kada da nežinojo apie pasidavimą Svarūno į kandidatus, Pstrumskienė atvirai išpasakojo pačiam Svarūnui savo politiką ant ateinančių rinkimų.

– Valsčius išrinks tą, kurio mano vyras norės, – sakė ji.

– Valsčius stengiasi dabar, kaip girdėt, – atsakė Svarūnas, – išsirinkt vaitą, išmanantį kanceliarijos darbą. Rinks arba Kirvelį, arba Raibutį.

– O kam reik vaito, išmanančio kanceliarijos darbą? Juk mano vyras gerai tą darbą supranta. Jau tiek metų raštininkauja! Viršininkas niekad jo nepapeikia. O Kirvelis tai girtuoklis, tankiai karčemoje po suolu guli. Yra vienas šaltyšius, žmogus blaivas, teisingas, kuriam aplinkiniai kaimai paveda mokesčius nunešt į kasą. Jį valsčius tikrai išrinks į vaitus, ypač jeigu da aš prisidėsiu. Be juoko! Piktavalės valsčiuje aš taipgi įtaikiau vieną šaltyšių į vaitus. Ik pat rinkimo nė mano vyras, nė valsčius, nė jis pats nežinojo, kad jį kas rinktų. Susiėjus žmonėms ant rinkimų, aš apstačiau stalą su bonkomis, padėjau užkandžio, pasišaukiau didesnius ūkininkus, gražiai pamylėjau, ir kaip paskui jie išėję suriks: „Rėplaitis, Rėplaitis vaitu!“ Jiems pritarė da kiti, ir mano šaltyšius buvo išrinktas į vaitus. Bus ir čia taip. Aš jau gerai pažįstu žmones.

Pstrumskis, patyręs, kad Svarūnas pasiduoda balsavimui į vaitus, užsispyrė visokiais nelabais trukdymais Svarūną prie vaitystės neprileist. Paleido į valsčių paskalą, būk valsčius turįs tūkstantį rublių skola, būk ta skola prie nemokinto vaito užslepiama, o jeigu bus išrinktas Svarūnas, tai užslėpt nebus galima ir reiks skola užmokėt. O tuo tarpu per Klynaitį, vaito kandidatą, ir Kirvelį, rodininką, geru abudu girtuokliu, padavė žandarams skundą, būk Svarūnas turįs žemę užsirašęs tiktai fiktyviškai ir per tai negali būt vaitu. Už tai pažadėjo Pstrumskis skundikams padarysiąs vieną iš jų vaitu, o kitą vaito kandidatu. Neužilgo padavė skundą kitą, būk Svarūnas esąs girtuoklis, turįs sumišusį protą ir t.t.

Beje! Pstrumskis visai neįrašė Svarūno į kandidatų lapą.

Svarūnas, patyręs apie viską, nuvažiavo pas paviečio viršininką pasisakyt, kad jo neįrašė į kandidatus ir paleido neteisingus skundus. Viršininkas atsakė, kad da kandidatų lapo nematęs, o jeigu rasiąs Svarūną neįrašytą, tai liepsiąs įrašyt. Skundų gi nė kokių pas jį neesą, jeigu atsirastų paskiau, tai duosiąs Svarūnui žinią.

Nors Kruglodurovas priėmė Svarūną labai švelniai, vienok, susitikęs rejentą, pasakė:

– Ar supranti tamista, kokį Miškagalių valsčius renka sau vaitą? Žmogų, baigusį universitetą, buvusį inspektorium gimnazijos!

– Labai gerai, jeigu toks žmogus apsiima patarnaut valsčiui,– atsakė rejentas.

– Gerai! Bet matyk tamista, jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu? Aš turėčiau jį baust per gubernatorių arba per sūdą, o tai man visai neparanku!

Reikia žinot, kad Kruglodurovas ant činų lipynės stovėjo trimis laipsniais žemiau už Svarūną. Matė, kad su tokiu vaitu jau negalės elgtis „be ceremonijos“, ką buvo papratęs daryt su kitais vaitais. Taigi Svarūno kandidatūra ir Kruglodurovui buvo negeistina.

Pstrumskis, nepasitikėdamas skundams, nusiuntė pas viršininkienę savo pačią, žinoma, ne su tuščiomis. Pstrumskienė įsišnekėjusi pradėjo skųstis:

– Svarūnas da neišrinktas į vaitus, o jau nori mus išmest iš kanceliarijos! Tai, ką jam mes! Jis giriasi, kad ir viršininkas jam menkas daiktas, kad galįs jį pamokinti!

Viršininkienė įsitėmijo šitą ir papasakojo savo vyrui. Vyras taipgi įsitėmijo.

Atėjo 2 diena gegužio, diena rinkimų.

Kandidatai buvo keli, o tarp jų sukriausias – Raibutis, kamarninko raštininkas. Jis puldinėjo tarp susirinkusiųjų nuo vieno prie kito, save girdamas, kitus peikdamas.

– Ką, – sako, – Svarūnas išmano kanceliarijoje? Koks jis bus vaitas? Jis tik vaikus težino mokint! Vienas atsiliepia:

– O tu ar gali vaikus mokint? Mat paršas, pusantros kliasos pabaigęs, o šneka ant akademčiko!

Raibutis sugėdintas nulindo kasžin kur. Bet jau jo dalykas liko praloštas. Da aršiau, paleido paskalą, būk Raibutis vesiąs Pstrumskio dukterį. To buvo jau per daug, kad Raibučio kandidatūra dingtų neatitaisomai.

Visi, matoma, norėjo į vaitus Svarūno. Dėl ko norėjo? Dėl to: 1) tikėjosi nuo jo, kaipo išmanančio ir teisingo žmogaus, kad valsčiaus neskriaus ir neužslėps šelmystų, raštininko išvien su buvusiu vaitu padirbtų; 2) Svarūnas pažadėjo gyvent prie kanceliarijos. O tai didelis žmonėms palengvinimas, nes ikšiol tankiai negalėdavo visko su sykiu kanceliarijoje atlikt, turėdami kasžin kur ieškot vaito; 3) tikėjosi, kad, Svarūnui pastojus į vaitus, turės išeit Pstrumskis, tinginys ir lupikas, ir kad kanceliarijoje bus užvesta tvarka; 4) Svarūnas buvo žmogus nors aukšto mokslo, bet prieinamas, ne didžiuolis.

Pstrumskio gi valsčius nenorėjo ir labai nekentė. Oi buvo už ką nekęst! Lupdavo žmones kruvinai, be gėdos ir pasigailėjimo. Jau nieko nė nedirbdavo, tik, vaikščiodamas po kanceliariją, svarstė, nuo ko kiek galėtų išlupt. Imdavo didelius pinigus net už tokius dalykus, už kuriuos neprigulėdavo imt nė skatiko. Už išdavimą liudijimo perkant žemę nulupdavo po 3, 5, 10 ir 15 rublių; už valančenijas - 10 ir daugiau, už laiškelį parduodant gyvulį imdavo po vieną arba du auksinu; už pasą į Prūsus – rublį ir t.t. Plėšdavo už mažiausią daiktelį. O nuo parėjusių iš Amerikos imdavo šimtais. Ypač pelnydavo gerai, kada žmonės su jo pagelba atsiimdavo ugniapinigius. Kam vėl pateko atimt per vaitą pinigus nuo skolininko pagal tiesos nusprendimą, tai Pstrumskiui vis likdavo arti pusės visų pinigų – kitaip neidavo jų paieškot. O jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštininkėlis ir iš čia pelnydavo, taip kad abi pusės turėdavo jam įkišt. Sunku būtų išpasakot visas Pstrumskio gudrybes dalykuose plėšimo žmonių. Bus gana jau ir to, kas aukščiau paminėta. Ir iš to galima matyt, kad valsčius galėjo nekęst Pstrumskio. Prie šitų visų ypatybių, raštininkas mėgdavo dagi užsitraukt, o žmonių reikalus atlikdavo tada, kada jam pačiam patiko.

Ant tokių raštininko darbų valsčius ketino per susirinkimą pasiskųst viršininkui ir prašyt, kad jį iškeltų. Bet atsirado keli, kurie sudraudė tai daryt, sakydami: jeigu sykį bus išrinktas išmintingas vaitas, tai Pstrumskis pats turės prasitraukt. Paskui pasirodė, kad valsčius padarė didelę klaidą, tylėdamas apie atstatymą raštininko.

Iš vakaro prieš rinkimus atvažiavo į Benderių kaimą žandarai, klausinėdami pas kaimynus apie Svarūną. Klausinėjo, ką jis veikia, ar vaikų nemokina, ar turi savo lauką. Kaimynai pasakė, kad turįs lauką ir trobas įtaisytas. Veikte ką veiks, lauko darbo nemokėdamas: skaito, rašo, o kad vaikus mokintų, tai negirdėję. Skundas buvo paduotas be parašų, o skundikai, Kirvelis su Klynaičiu, patys save pridavė į liudytojus. Žandarai, surinkę kaime apie Svarūną žinias, nesutinkančias su skundu, visai nė neužėjo pas liudytojus skundikus. Tuodu vėl atkartojo savo skundą ir labiausiai spyrė ant to, kad Svarūnas skaitąs knygas, laikydami tai per didelį nusidėjimą.

Nors Pstrumskis kur kas da prieš rinkimus pradėjo važinėt po kaimus, vaišint visus, siūlydamas savo kandidatą, nors pasikvietė į pagelbą Šlavikų karčemos žydą Šmulkį, vienok valsčius Pstrumskio prisimeilinimui nepritarė, nes, atvažiavus viršininkui ir paraginus rinkt vaitą, visi vienu balsu sušuko: "Svarūnas! Svarūnas!"

Viršininkui tas priepuolis nepatiko. Juk jis pats nenorėjo Svarūno vaitu, ir da Pstrumskis reikėjo gelbėt. Paliepia Kruglodurovas norintiems Svarūno pereit į kitą pusę. Pereina visi, išskyrus 13 pasidavusių į kandidatus. Tiek daug kandidatų padarė Pstrumskis, tikėdamas per tai išskirstyt balsus, idant mažiau tektų Svarūnui.