Tada viršininkas liepia rinkt vaito kandidatą. Valsčius, patėmijęs, kad viršininkas Svarūno nenori, sutarė rinkt į kandidatus tokį žmogų, kuris galėtų atsisakyt, panorėjus viršininkui užtvirtint jį vaitu. Išrinko Svainišių, pildantį jau ir be to dvi tarnystes, užveizėtojo kanceliarijos ir sąnario priežiūros bažnyčios. Jis gavo į 150 balsų. Pats viršininkas skaitė balsus ir atrado jų 270. Visi užtėmijo tą nemokėjimą skaityt, bet nieks nieko nesakė, nes Svarūnas turėjo 480 balsų, o Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt.
Ant galo Kruglodurovas, nežinodamas, ką daryt, liepia rinkt trečią kandidatą. Bet valsčius tiesiog pasakė, kad jam trečio kandidato nereikia, kad į vaitus išrinko Svarūną, o į kandidatus Svainišių.
Pasirodžius, kad valsčiaus negalima nė kokiu būdu priverst rinkt trečią kandidatą, nors po kelissyk ragino, pats Kruglodurovas įrašė Svarūną į kandidatų lapą, kas da ikšiol visai nebuvo padaryta.
Ponia Pstrumskiene! Nebuvo čia taip, kaip pranašavai. Matyt, žmonių nepažįsti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Svarūno istorija skiriasi nuo visos kitos apysakos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Miškagalių valsčius dar beveik prieš dvejus metus sutaria rinkti universitetą baigusį Petrą Svarūną, ir nei melagingi skundai, nei viršininko spaudimas žmonių nepalaužia. Jie šaukia „Svarūną! Svarūną!“, atsisako balsuoti gilutėmis ir išvardija, kaip Pstrumskis juos lupo, reikalaudami tardymo. Viršininkas išsiduoda, kodėl bijo išsilavinusio vaito: „jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu?“ Čia satyra virsta beveik metraščiu apie tai, kaip žmonės mokosi ginti savo teises. Bet kova baigiasi pralaimėjimu. Dalykas vilkinamas, valsčius pavargsta, vaitu tampa Svainišius, o 1892 m. Svarūnas miršta, ir Pstrumskis „visai atgijo“.
Rašiniui: LaisvėValdžiaDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.