Visai nieko nerūpėjo viršininkas tai kaimo žmonėms. Jie lemtai nė nežinojo, ar atsimainė senas ant naujo. Jie su viršininkais pažinties neturi nė kokios, mokesčiai tie pat ar prie vieno, ar prie kito, reikalų tiesiog su viršininkais neturi, tai ką da čia rūpintis? Žydeliai vienok neiškęsda vo neužkabinę ir kaimo žmonių su žinia apie tokią naujieną.

– Juozai, ar žinai, kad dabar turime naują viršininką? Ui, tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia.

– Tai, ką toks ponas smarvę žydą prie savęs leisis?

– Ui Juozai, Juozai! aš tik nenoriu sakyt, kad tu durnas, o tu durnas. Tu nieko neišmanai. Palauk, paskui kitaip kalbėsi, kaip tau reiks į to pono kišenių pripilt – tik tu to neišmanai.

Teisybė, Juozas to neišmanė, kaip tai jis turės pilt viršininkui į kišenių, jam nė į galvą niekad neatėjo, kad taip gal būt ir kad toks dalykas reiktų suprast.

Vakanalijus Vziatkovičius iš teisybės buvo toks, kaip jį aprašė savo pranešime žydeliai, – „pusaklis aficieras“. Nežinodamas, nė kas tai pavietis, nė kas tai administracija, tapo išsyk paviečio viršininku. Bet kas tai yra būt paviečio viršininku, ką reik daryt? Šito visai nenumanė. Dėl to gi, vos tik atvažiavo, nuėjo pasiklaust rodos pas Matvejevą, buvusį prieš jį viršininku ir dabar laukiantį bylos, kurioje pats žymėjo kaipo didžiausias kaltininkas.

Matvejevas pasakė šitaip:

– Kas jums galvoj, Vakanalijau Vziatkovičiau, kas tai administracija, kas tai pavietis? Jums gana žinot tiktai, kad jūs viršininkas ir turit rūpintis kiek galima daugiau išgriebt štai šitų, – ir galais suglaustų dešinės rankos pirštų sudavė kelissyk į sugaubtą kairiosios delną. – Ar šiaip valdysi, ar taip, vis tik tiek, mes visi, viršininkai, atsidursime ten, – čia mostelėjo ranka į Siberijos šalį. – Štai aš esmi dabar apskųstas, žinau tikrai, kad išsiųs mane ten, bet man vis tiek, nes spėjau prisirinkti skatiko taip užtektinai, kad man ir ten bus ramu. Aš kalbu atvirai. Tiktai įsitėmykite, Vakanalijau Vziatkovičiau, – pridūrė Matvejevas pasirengusiam eit Kruglodurovui, – iš pradžių pasibranginkite! O iš kur imt pinigus, kokiais keliais, tai taipgi nesirūpinkite. Jau čia įvesta nuo seniai, kad patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite! Reikia tik išsyk gerai save pastatyt, – da pridūrė Matvejevas.

Kruglodurovas išėjo. Suprato viską, tik nenumanė, kas tai yra ten. Vienok, išaiškinęs sau, kad tai turi būt vieta, kur posmert ilsisi viršininkų dvasios, susiramino. Parėjęs namo, šaukia pačią ir, trindamas iš džiaugsmo rankas, sako:

– Žinai ką, Pogoda Nenastjevna, pinigų bus, bus, tiktai reikia išsyk gerai save pastatyt. Bet kaip tai atlikt, neišmanau, – tarė palūkėjęs. – Lengva pasakyt, tik sunku išpildyt. O jau nėr kada laukt ilgai.

Vakanalijus Vziatkovičius nutilo, ir veidas jo apsiniaukė.

Susėdo abudu su pačia ir sušaukė visas mintis į pagelbą.

– O kad tu taip pupteltum į žandą vienam, antram, trečiam paeiliui, ką? Tai visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai, pameni, – atsiliepė Pogoda Nenastjevna.

– Teisybė, stovėtų išsitiesę, bet... Čia, matai, reiktų švelniau... kad bijotų, o nepyktų, – atsakė pats. Ir vėl abudu nutilo.

– Aš pasakysiu, kad aš štabsrotmistras, – sušuko Vakanalijus Vziatkovičius tarytum radinį radęs.

– Et, su savo štabsrotmistru! – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabsrotmistrų.

Kruglodurovui tie žodžiai, rodos, baidyte nubaidė visas mintis. Taigi liovė toliau mąstęs ir laukė, ką pasakys pati. Neilgai laukė.

– Pasakyk, kad tu dievas! O kad tave nesumaišytų su kitais dievais, tai pridėk: paviečio dievas!

Pogoda Nenastjevna ištarė tuos žodžius iškilmingai ir stačiai, lyg parodydama, kad taip tiktai tur būt ir kad nieks nieko geresnio jau nepramanys.

– Gerai tu sakai, – sutiko Kruglodurovas jau ne tiek dėl to, kad būtų pripažinęs gerumą užmanymo, kiek dėl to, kad tingėjo laužyt galvą, dagi žinodamas – nieko iš jos neišlaušiąs.

Kaip Vakanalijus Vziatkovičius gerai save pastate prieš činovninkus ir kokį padarė įspūdį visame pavietyje, matėme aukščiau. Dabar tik laukė gerų iš to pasekmių. O kad laukimas abejotino dalyko visada neramus, tai nerimastį šiuo žygiu malšino degtine.

– Kas bus, Pogoda Nenastjevna? – klausia Kruglodurovas savo pačios tarp vieno stiklelio ir kito.

– Bus gerai! – atsako tuoj Pogoda Nenastjevna balsu, neprileidžiančiu nė kokio abejojimo. Jai vis rodėsi, kad jeigu nebūtų gerai, tai viršininkas gali paliept, kad būtų gerai. Tai ko da čia abejot?

Suramintas tokiais žodžiais, gėrė viršininkas dvigubai tiek: tai iš nerimasties, tai iš džiaugsmo.

Kada rabinas pasakė: „Neškite aukas“, tąpat dieną pas viršininko duris jau laukė žydelis. Užklausus: „Kas bus, Pogoda Nenastjevna“, vieton atsakymo tarnaitė, prasidariusi duris, apreiškė, kad „laukia su reikalu“. Viršininkas užsidarė kabineto duris, pirmiau įsileidęs žydą. Tas, linguodamas galva ir rinkdamas švelniausius žodžius, nedrąsiai atsiliepė: