– Aš pasakysiu, kad aš štabsrotmistras, – sušuko Vakanalijus Vziatkovičius tarytum radinį radęs.

– Et, su savo štabsrotmistru! – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabsrotmistrų.

Kruglodurovui tie žodžiai, rodos, baidyte nubaidė visas mintis. Taigi liovė toliau mąstęs ir laukė, ką pasakys pati. Neilgai laukė.

– Pasakyk, kad tu dievas! O kad tave nesumaišytų su kitais dievais, tai pridėk: paviečio dievas!

Pogoda Nenastjevna ištarė tuos žodžius iškilmingai ir stačiai, lyg parodydama, kad taip tiktai tur būt ir kad nieks nieko geresnio jau nepramanys.

– Gerai tu sakai, – sutiko Kruglodurovas jau ne tiek dėl to, kad būtų pripažinęs gerumą užmanymo, kiek dėl to, kad tingėjo laužyt galvą, dagi žinodamas – nieko iš jos neišlaušiąs.

Kaip Vakanalijus Vziatkovičius gerai save pastate prieš činovninkus ir kokį padarė įspūdį visame pavietyje, matėme aukščiau. Dabar tik laukė gerų iš to pasekmių. O kad laukimas abejotino dalyko visada neramus, tai nerimastį šiuo žygiu malšino degtine.

– Kas bus, Pogoda Nenastjevna? – klausia Kruglodurovas savo pačios tarp vieno stiklelio ir kito.

– Bus gerai! – atsako tuoj Pogoda Nenastjevna balsu, neprileidžiančiu nė kokio abejojimo. Jai vis rodėsi, kad jeigu nebūtų gerai, tai viršininkas gali paliept, kad būtų gerai. Tai ko da čia abejot?

Suramintas tokiais žodžiais, gėrė viršininkas dvigubai tiek: tai iš nerimasties, tai iš džiaugsmo.

Kada rabinas pasakė: „Neškite aukas“, tąpat dieną pas viršininko duris jau laukė žydelis. Užklausus: „Kas bus, Pogoda Nenastjevna“, vieton atsakymo tarnaitė, prasidariusi duris, apreiškė, kad „laukia su reikalu“. Viršininkas užsidarė kabineto duris, pirmiau įsileidęs žydą. Tas, linguodamas galva ir rinkdamas švelniausius žodžius, nedrąsiai atsiliepė: