Visą tą dieną landė Pstrumskis tarp žmonių ir klausė, ką šneka. Tą pat darė Šlavikų Šmulkis su savo vaikais. Turbūt nelaimingas pagavo žinias, nes Pstrumskis baisiai nusiminė. Išvydęs pavojų, kybantį ant jo galvos, stvėrėsi iš paskutiniųjų gelbėtis. Ikšiol buvo pasitikėjęs pats ant savęs, dabar, nepasisekus, šoko ieškot pagelbos pas kitus. Nuvažiavo pas Virdulynės sūdžią Bandavičių, garsų dirbiką painių ir skundų ant savo priešininkų laike kiekvieno rinkimo. Jau jis kartą skundė net Svarūną, kurį buvo paketinę rinkt į sūdžias vieton Bandavičiaus. Dabar taipgi mielai prisidėjo prie Pstrumskio, nes Svarūno vaitavimas jam pačiam buvo neparankus – vaitas greičiau gal būt sūdžia už kitus kandidatus. Sutarta apskųst Svarūną, kad jis, kaipo užsipelnęs bajorystę, neturi tiesos pirkt valsčionišką žemę ir dėl to negal būt vaitu.

Atvažiuoja pas Pstrumskį viršininko pagelbininkas Duževskis. Nelaimingas raštininkas puola prie jo, melsdamas rodos. Duževskis rodija visai noriai ir gerai. Tuoj sustatė juodu šitokį skundą: „Svarūnas mokina slapčia vaikus, skaito uždraustus užrubežinius laikraščius ir protauja apie tai tarp žmonių. Jis yra pusadvokatis ir stoja į sūdą, o kaipo toks negali užimt nė kokios tarnystės. Taigi mes, Miškagalių valsčius, Svarūno turėt vaitu nenorime ir t.t.“

Ant to skundo taipgi nieks nepasirašė.

Toki skundai prajuokino net Kruglodurovą. Valsčius vienu balsu išrenka Svarūną, o po kelių dienų tas pat valsčius sako Svarūno nenorįs!

Prie tokio valsčiaus užsispyrimo Kruglodurovas jau buvo savo pusę apleidęs, bet reikia gelbėt Pstrumskis. Tegul jau Svarūnas bus sau vaitu, tegul tik Pstrumskis lieka raštininku, tegul jo Svarūnas neišmeta. Pasimatęs su Svarūnu, klausia:

– Ar tamista galėtum su Pstrumskiu sugyvent?