- Ar tamistai, pons viršininke, rodosi – aš pats lendu į vaitus? Ką aš kaltas, kad mane valsčius renka? Juk aš nevažinėjau po valsčių, neprašinėjau, nepuldinėjau, nepapirkau. Jeigu mane skundžia Raibutis, būk aš kurstąs valsčių, tai tegul kas nors parodo, kur ir ką kursčiau. Tikras kurstintojas – tai štai šita kanceliarija. Kalbėkiva atvirai. Ar tamistai rodosi – šitie susirinkusiejie žmonės jau nė tiek neturi gudrumo, nė patys negal išmanyt, kaip juos kanceliarija skriaudžia, begėdiškai lupa? Ką mąsto, grįždamas iš kanceliarijos, toks neturtėlis, kuris jau trys dienos šičion vaikščioja ir ne tik ką savo reikalo neatliko, bet netur laimės išgirst nuo pono raštininko nė kokio atsakymo, o tik dėl to, kad neturėjo iš ko raštininkui pasigerint? Tamista, pons viršininke, žinoma, apie tai nežinai,– užbaigė su tokiu pažyminimu balso, kad klausytojas gerai suprato...

– Taip, ir aš numanau, kad jie čia „ima“...

– Taigi,– traukė toliau Svarūnas,– tikras kurstintojas – pati kanceliarija. Kam mane renka? Pasitiki, kad aš jų neskriausiu ir užvesiu kanceliarijoje tvarką. Jie, mane rinkdami, žiūri savo naudos, o ne mano.

– Na taip, taip, žinoma. Vienok aš turiu gubernatoriaus įsakyta rinkt kitą vaitą. Meldžiamas tamista, paliepk valsčionims, tegul renką kitą kandidatą!

– Man tai padaryt nesunku, tik netikiu, kad manęs klausytų, jeigu paties viršininko neklauso,– atsakė ant to Svarūnas ir, išėjęs laukan, pasakė žmonėms:

– Ponas viršininkas mane prašė pasakyt jums, kad rinktumėt kitą kandidatą.

Pasakęs atsitraukė, o Kruglodurovas vėl užragino rinkt kitą vaitą ir pridūrė, kad Svarūnui, rinkdami jį, tik duobę kasa. Gerai buvo viršininkas pamokintas, kaip ir ką tur daryt. Bandė paeiliui visas rodas, o prie galo turėjo pasilikęs „administracijos įrankius“, apie kuriuos jau net užminė Svarūnui. Užraginus du vokiečiai nutvėrė Raibutį už pažastų ir išvedė priešais, šaukdami: „Štai šitą mes renkame į vaitus!“ O kiti atsiliepia: „Judu jį renkate, judu ir algą jam mokėsite – mums piemens vaitu nereikia!“ Rinkikai su savo kandidatu ūmai išnyko, bet jau nesilaikydami už pažastų.

Tuo tarpu išnešė puodynes, išėmė grepšelį su gilutėmis ir telkė mest, kaip paprastai daroma renkant balsus. Valsčius nuo to atsisakė, o Spirgučių Antaura, pasisėmęs saują slyvų ir rodydamas jas, tarė:

– Kad ponas viršininkas mus ant šitokių užkviestų, tai noriai eitume visi.

Kruglodurovas mato, kad iš to nieko nebus ir kad iš jo pradeda tyčiotis, dėl to liepė nunešt puodynes atgal ir laukė, kas bus toliau. Bet jau pradėjo nerimt, nes buvo žymu, kad žmonės pyksta ir gali kartais padaryt, ko jis visai nesitiki. Valsčius pats pertraukė tą neramumo valandą:

– Mes žinome, pons viršininke, kas dirba, kad mes negalime turėt kokį norime vaitą. Tai darbas raštininko Pstrumskio! Jis nori, kad vaitas daugiau nemokėtų, vos tik ranką pasirašyt, o mes tokio vaito nenorime. Jau mes seniai tarėmės prašyt jus, kad mums duotumėte kitą raštininką, tik ikšiol to nepadarėme, tikėdamiesi, kad naujas vaitas padarys kanceliarijoje naują tvarką ir įsitaisys gerą raštininką. O dabar mes, pons viršininke, labai jus meldžiame tuojau, šiandien atstatyt Pstrumskį!

– Kuo gi Pstrumskis taip nusikalto? – klausia Kruglodurovas nusiminęs ir prijausdamas, kad duotų jam pamokinimų gal neištekt atsiradus netikėtoms sąlygoms.

Nupasakojo Kruglodurovui, kad Pstrumskis lupa valsčių, reikalaudamas už kiekvieną kanceliarijos darbą didelius pinigus, rinkdamas iš valsčiaus per daug mokesčių ir t.t., ir t.t. Vardan valsčiaus kalbėjo prakilnesniejie vyrai, antai Spirgučių Antaura, Audikų Brazys, Poškakaimio Laužaitis ir Bobrausių Papartis. Brazys tuoj parodė viršininkui laiškelį, raginantį mokesčius nešt: „...ant sūdo, kanceliarijos, vaito ir kitų reikalų“.

– Kas tai tie „kiti reikalai“? - traukia Brazys.– Koki čia mokesčiai reikia išmanyt?

– Ar knygose taipgi taip įrašyta? – klausia Kruglodurovas ir pradeda vartyt knygas. Neranda. Braziui parodžius, kur reikia ieškot, atranda tokį pat įrašymą ir ima Pstrumskį neva baust prie visų.

Valsčionys buvo jau įpykdinti ir taiposgi pasiryžo varyt savo iki galo kaip ir viršininkas. Pareikalavo, kad Pstrumskis parašytų ant savęs nuo valsčiaus prašymą pas gubernatorių. Pstrumskiui rašyt ant savo galvos – tai jau per didelis nusižeminimas. Nesutiko.

– Tu esi valsčiaus raštininkas, tai turi išpildyt tą mūsų reikalavimą! – prispyrė.

Pstrumskis turėjo išbėgt. Tada vertė rašyt antrąjį raštininką, Takūną. Jis atsisakė, nes nesąs čia užtvirtintu raštininku.

– Jei negali atlikt, kas reikia, tai šelauk! Ko čia užimi kitiems vietą? Daug yra mus vaikinų, kurie į tavo vietą tiks!

Ir tas išbėgo.

Reikėjo rašyt patiems, bet tą dalyką atidėjo ant rytojaus, o tuo tarpu prašė viršininką, kad tuoj atstatytų Pstrumskį ir užvestų tardymą jo šunysčių ant sušaukto tam tyčia valsčiaus susirinkimo. Kruglodurovas atsisakė dabar negalįs palikt kanceliariją be raštininko ir vaito, o šiaip išpildysiąs viską, ko prašo. Tąsyk sustatė protokolą susirinkimo ir valsčius pareikalavo kopijos su viršininko parašu, pridurdamas, kad kitaip nė vienas nesirašys ant protokolo. Kruglodurovas turėjo tai išpildyt.