Valsčionys, nesulaukdami nuo viršininko nė kokios žinios apie Pstrumskį, išleido į Suvalkus savo plenipotentus. Tie padavė gubernatoriui prašymą, idant užtvirtintų Svarūną, atstatytų Pstrumskį ir parleistų savo ypatingą činovninką Pstrumskio prasikaltimams ištirt ir idant ištyrimas būtų atliktas ant tam tyčia sušaukto valsčiaus susirinkimo. Prašyme buvo išaiškinta keletas Pstrumskio nuodėmių ir pamatas, dėl ko nori vaitu Svarūną, o ne ką kitą. Gubernatorius prašymą priėmė ir pasakė, kad raštininkas – tai valsčiaus samdininkas ir valsčiui priguli jį laikyt ar ne, o nežinąs vėl, dėl ko negalima būtų Svarūną užtvirtint.

Svarūnas taipgi į tą tarpą buvo Suvalkuose. Patyręs gubernijos „prisutstvijoje“, kad jam leista turėt valsčionišką žemę, nuėjo pas gubernatorių.

– Aš pats prieš tamistos užtvirtinimą neturiu nieko,– sako gubernatorius,– yra mat kitas dalykas: tamistai nepripažinta tiesa valdyt valsčionišką žemę.

– Juk man gubernijos „prisutstvije“ pripažino tą tiesą,– atrėmė Svarūnas.

– Tai padaryta be manęs, ir aš ant to netinku. Mat gubernatorius buvo per visą vasarą užrubežyje ir tik trys dienos, kaip pargrįžo. Teisybė, be jo išėjo tas pripažinimas, bet reikia atsimint, kad gubernatoriaus paliktas užvaduotojas turėjo gubernatoriaus valią. Tik gubernatorius čia parodė savo panaberiją, nes jam nesmagu buvo prieš Svarūną nežinot, ką jo „prisutstvije“ nusprendė.

– Ant galo,– sako Svarūnas,– ir be išvelijimo „prisutstvijos“ galiu laikyt valsčionišką žemę pagal naują įstatymą 11 berželio šių metų.

– Jeigu toks įstatymas ir būtų,– atrėmė gubernatorius, kuriam pasidarė da nesmagiau, kad nežino pasirodžiusių naujų įstatymų,– tai aš visgi būsiu priešingas. Juk tokiu būdu galėtų ir kunigai tokius laukus pirkt.