– Ponas viršininke! Mes, žydeliai, jau Dievui dėkui perleidome daug viršininkų, su visais gražiai gyvenome: ir jie, Dieve duok jiems sveikatą, pagelbėdavo mus reikale, ir mes jų nepamiršdavome. Žinote ką, pons viršininke, turime mes čia tokį reikalą, mažą reikalėlį, tik be pono viršininko žodžio negalime atlikt.

Išpasakojęs, koks reikalas ir kuo gali viršininkas pagelbėt, žydelis užbaigė:

– Pons viršininke! Būkite taip geri, neatsakykite mums, varguoliams žydeliams! – prie paskutinių žodžių atgniaužė delną ir pakišo Kruglodurovui 25-rublinę.

Viršininkas, kuris per visą laiką stovėjo išsitiesęs ir tylėjo, da labiau išsitiesė. Atsimindamas rodą, kad reikia pasibrangint, suriko:

– Von!

Žydelis persigandęs staiga atgniaužė kairiąją ranką ir, išimdamas iš jos suglamžytą 10-rublinę, drebančiu balsu atsiliepė:

– Nu, pons viršininke, nepykite! aš buvau užmiršęs, kad da kitoje rankoje turėjau...

– Pašol von, šuns vaike! – suriko da baisiau ne tiek dėl pasibranginimo, kiek iš piktumo, kad žydas jį norėjo prigaut.

Žydas išėjęs nubėgo pas savo bendrus ir išpasakojo viską, kaip atsitiko.

– Tai nieko,– tarė vienas,– tik, matyt, jis iš tų, kurie iš pradžių branginasi, o paskui atpinga. O kad jis ima, tai tikras dalykas – kas jis butų per viršininkas, jeigu neimtų? Taigi nepasigailėkime dabar išsyk duot jam 100-tinę, nors šitas reikalas tiek nevertas, bet paskiau ant kitų atsigriebsime, kaip viršininkas atpigs. Kad tik sykį pradėtų imt... tegul dabar ima, kiek pats nori, paskui priversime imt tiek, kiek mes duosime. Turėjome juk reikalus ne su vienu viršininku. Jeigu jis būtų ir kitoks, tai vis nieko nekenkia pabandyt.

Ta išmintinga roda visus pertikrino, ir žydai sutarė išsiųst jau kitą savo bendrą su šimtine.

Kruglodurovas, nesulaukdamas sugrįžtant žydo, pradėjo gailintis.