Pakeliui užvažiavo Svarūnas pas paviečio žandarų viršininką. Tas paaiškino, kad ant Svarūno vardo nėra nė kokių gazietų, tai esąs melas – juk pats tokius dalykus turėtų geriausiai žinot, kad jis pats liepęs žandarams tik patirt pagal skundą, ar Svarūnas tikrai, ar tik fiktyviškai valdo žemę.

Parvažiavęs namo, Svarūnas tuojau padavė paviečio viršininkui prašymą, kad jam išreikštų priežastis, dėl ko nenori jo užtvirtint vaitu.

Nelauk, brolau! atsakymo nesulauksi!

Valsčiaus plenipotentai, palūkėję mėnesį ir negalėdami sulaukt iš Suvalkų ant savo prašymo atsakymo, paleido pas gubernatorių telegramą, pasergėję, kad jie lauks atsakymo ant stacijos. Vienok nė tą, nė antrą, nė trečią dieną atsakymo nebuvo. Paskui tik, po dviejų ar trijų nedėlių, gavo per valsčiaus kanceliariją apreiškimą, kad dalykas apie užtvirtinimą Svarūno vaitu bus peržiūrėtas suvisai skyrium. Apie Pstrumskį tame apreiškime nebuvo nė paminėta. Galbūt Pstrumskis apie save nenorėjo minėt ......

Pstrumskio bičiuliai ir šalininkai kovoje su Svarūnu išbandė visokias žabangas: paines, liežuvius, skundus, bauginimą „administratyvišku keliu“ ir t.t. Betgi negalėjo visai išlaimėt. Dabar susitarė apveikt valsčių, išvien ir Svarūną, užvilkimu viso dalyko, trukdymu žmonių. Tas pasisekė pilnai. Darbymečio laike valsčius negalėjo atsidėjęs varyt iki galo reikalą, kuris taip velkasi. Daugumas per ilgą laiką spėjo atšalt nuo pirmojo karščio, kiti nustojo vilties išlaimėt ir tik rankomis mostelėjo ant visko. Atsirado vėl daug silpnadvasių, kurie, pabauginti arba Pstrumskio pavaišinti, perėjo į jo pusę. Užsilikę tvirtais keletas vyrų taipgi negalėjo be valsčiaus ką daryt.