Da buvo dėl viso ko paleistas šaltyšių su keliais sodiečiais atsišaukimas į vyriausybę, būk plenipotentai buvę nepilni ūkininkai (tikras melas!), būk senesniejie sodiečiai su jais neiną iš vieno, būk jiems Pstrumskis tinkąs ir t.t. Be reikalo paleido tą atsišaukimą, nes valsčius ir be to buvo jau visai atsisakęs nuo kovos su Pstrumskiu.

Dabar jau lengva tapo viršininkui padaryt vaitu Svainišių, išrinktą į kandidatus. Nors Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt nuo vaitystės, vienok neatsisakė ir per tai palengvino Kruglodurovui darbą rinkime vaito apsieit be valsčiaus.

Į kelias nedėlias šaltyšiai patys, taipgi nesiklausdami valsčiaus, išrinko iš savo tarpo kandidatą, ir rinkimai tapo galutinai užbaigti.

Valsčius tai matė, bet jau nesikišo.

Pstrumskis pradėjo atsigriebt. Tik sunku dabar, žmonės jau ne taip daug neša. Ypač jo pati rūgoja. Ar mažai jam kaštavo užsilikimas Miškagalių valsčiuje? Kur tau! Ką privežė į Naupilę sviesto, sūrių, kiaušinių, vištų, ančių, žąsų, paršų, rapukų, kviečių ir kitokių daiktų! O kiek pinigų! Ant pašventinimo „ikonos“ paukščiai, zuikiai ir stirnos juk tai buvo Pstrumskio pristatyta. Apveikus gi valsčių, reikėjo savo geriausiam bičiuliui Kruglodurovui iškelt pavaišinimą, kuriam tik vienų gėrimų parvilkta iš Prūsų už 50 rublių. Kaštavo daug. Kada galima bus tuos pinigus iš valsčiaus atgriebt?

Kaip viršininkas neguldys galvą už Pstrumskį ir kaip Pstrumskis neviešpataus valsčiuje, turėdamas tokią paramą!

Per Šeštines 1892 m. numirė Svarūnas. Pstrumskis visai atgijo. Galėjo dabar drąsiai už valsčiaus pinigus kariaut su valsčium.

VI

Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, atlikęs karą su Miškagalių valsčium, pradėjo baisiai gert, o aukų tai jau pats ieškojo.

Pargrįžo sykį iš Žydpilės ir rado vežime pusę svaro sūrio suvyniota į popiergalį. Iš kur atsirado tas sūris, sunku buvo nuspręst, viršininkas vienok išaiškino sau, ką tai reiškia.

– Tą sūrį įdėjo man Žydpilėje,– manė Kruglodurovas.– Turbūt turi ten kas kokį reikalą pas mane... reikia važiuot.

Anksti rytą važiuoja vėl į Žydpilę patirt, kas įdėjo sūrį, kas turi reikalą, ar negalima bus uždirbt. Patyrimas pasibaigė tik tuo, kad Vakanalijus Vziatkovičius pasigėrė ir miegodamas išvažiavo namo. Su juo sykiu važiavo iš Žydpilės vienas gerai pažįstamas vaikinas. Pusiaukelėje viršininkas pabudo ir, nežinia kas jam atėjo į galvą, klausia:

– Kaip tamistai rodos, ar aš imu, ar ne?

– Man rodosi, kad ne,– atsakė vaikinas.

– Mat kad imu! – sušuko Kruglodurovas, lyg norėdamas pasigirt, ką jis galįs.– Imu! tik nemanyk tamista, kad mažai, – melavo. – Ne, aš imu šimtą, du šimtu... su mažiau neprisileidžiu.

– O kaip tamistai rodosi, ar mano činovnikai ima? – užklausė vėl.

– Rodosi, ne.

– Ima, ir da kaip ima! Tiktai aš žiūriu ant to per pirštus ir apsimetu nematąs. Aš žinau, kad jie ima, o jie tuo tarpu nežino nieko, kad aš imu.

– Jeigu jau kalbėt atvirai,– tarė vaikinas,– tai aš pasakysiu ponui viršininkui štai ką: činovninkai žino taipgi, kad pons viršininkas ima. Tiktai toks skirtumas, kad pons viršininkas nežinote, kiek ima činovninkai, o jie gerai žino, nuo ko, kada ir kiek paima pons viršininkas.

– Argi tai gali būt?

– Tikrai.

– Na... tegul juos velniai! – užbaigė Vakanalijus Vziatkovičius ir vėl taikėsi užsnūst. Negalėjo.

Tą dieną Kruglodurovo dvasioje turėjo darytis kasžin kas, turėjo ten jau labai daug prisisunkt, jeigu vėl neiškentė neprakalbėjęs apie aukas:

– Plynia žino, kur mano pinigai dingsta? Tiek daug paimu, o nieko neturiu. Nė gubernatoriui, rodos, ne per daug duodu, nė...

Turbūt susiprato, kad negerai padarė prasitaręs apie gubernatorių. Staiga nutilo ir jau neatsiliepė iki pat Naupilės.

Teisybė, nebuvo žymu, kad Vakanalijus Vziatkovičius turėtų pinigų. Tegul dabar žydeliai duodavo mažesnes aukas nekaip iš pradžių, kartais po keletą tik rublelių, bet iš kitų šaltinių eidavo nuolat pinigai. Galėjo ištekt jų net puikiam gyvenimui. Vienok Kruglodurovas ne per puikiai gyveno ir da, įsiskolijęs iš Prūsų pusės prekėjui už visokius daiktus ant kelių šimtų rublių, neturėjo iš ko atiduot skolą. Pats liovė vaikščiojęs į Prūsų pusę, bijodamas susitikt su anuo prekėju, kada gi prekėjas pradėjo vaikščiot pas jį, tai įsakė neleist prekėją į šią pusę kaipo kurstytoją žmonių prie emigracijos. O bet skolos neužmokėjo. Dėl to, kad neišteko.

Ne po ilgam atsidarė naujas uždarbio šaltinis: ištiko cholera. Iš to kitiems baimė, o viršininkui laimė.

1892 metuose, kaip sakiau, ištiko cholera. Visoje Maskolijos valstijoje tapo įrengti sanitariški komitetai gyventojams prižiūrėt, idant nors choleros laike išsižadėtų prisirišimo prie nevalumo, purvų ir smarvių, o paskui mat vėl galėsią knistis mėšluose – tegul tik apsimalšins cholera. Nepaklausius kuriam gyventojui sanitariškos rodos, komiteto sąnarys galėjo apvalyt užsivertėlio gyvatą jo kaštu ir da toks turėdavo užmokėt per sūdą mažiausiai 25 rublius koros. Apart to, į rankas paviečio viršininkų buvo prisiųsti iš gubernijų pinigai dezinfekcijai daryt.

Vakanalijus Vziatkovičius iš choleros pasinaudojo daugiau nekaip cholera iš žmonių.