Turbūt susiprato, kad negerai padarė prasitaręs apie gubernatorių. Staiga nutilo ir jau neatsiliepė iki pat Naupilės.

Teisybė, nebuvo žymu, kad Vakanalijus Vziatkovičius turėtų pinigų. Tegul dabar žydeliai duodavo mažesnes aukas nekaip iš pradžių, kartais po keletą tik rublelių, bet iš kitų šaltinių eidavo nuolat pinigai. Galėjo ištekt jų net puikiam gyvenimui. Vienok Kruglodurovas ne per puikiai gyveno ir da, įsiskolijęs iš Prūsų pusės prekėjui už visokius daiktus ant kelių šimtų rublių, neturėjo iš ko atiduot skolą. Pats liovė vaikščiojęs į Prūsų pusę, bijodamas susitikt su anuo prekėju, kada gi prekėjas pradėjo vaikščiot pas jį, tai įsakė neleist prekėją į šią pusę kaipo kurstytoją žmonių prie emigracijos. O bet skolos neužmokėjo. Dėl to, kad neišteko.

Ne po ilgam atsidarė naujas uždarbio šaltinis: ištiko cholera. Iš to kitiems baimė, o viršininkui laimė.

1892 metuose, kaip sakiau, ištiko cholera. Visoje Maskolijos valstijoje tapo įrengti sanitariški komitetai gyventojams prižiūrėt, idant nors choleros laike išsižadėtų prisirišimo prie nevalumo, purvų ir smarvių, o paskui mat vėl galėsią knistis mėšluose – tegul tik apsimalšins cholera. Nepaklausius kuriam gyventojui sanitariškos rodos, komiteto sąnarys galėjo apvalyt užsivertėlio gyvatą jo kaštu ir da toks turėdavo užmokėt per sūdą mažiausiai 25 rublius koros. Apart to, į rankas paviečio viršininkų buvo prisiųsti iš gubernijų pinigai dezinfekcijai daryt.

Vakanalijus Vziatkovičius iš choleros pasinaudojo daugiau nekaip cholera iš žmonių.