Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai paviečio, išleista šiek tiek tik dėl akių, o diduma liko dezinfekcijai viršininko kišeniaus. O kiek pelno per sanitariškas peržvalgas! Teisybę sakant, nebuvo juk nė vienos gyvatos, prie kurios negalima būtų prisikabint dalykuose švarumo, kiekvieną šeimininką galima buvo pagąsdint sūdu, o kiekvienas sūdo bijosi, tai reikia gerintis viršininkui ir t. t.

Apčiulbęs pusėtinai Naupilės žydus, atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius ant sanitariškos peržvalgos į Žydpilę, žydiškiausią ir per tai nevaliausią miestelį. Rado, žinoma, daug medegos protokolams ir gąsdinimams sūdu. Žydai iš tikrųjų nusiminė pamatę, kad reiks užmokėt tiek daug pinigų, vienok, gerai pažindami savo viršininką, žinojo, kaip išsisukt. Vieton mokėt skyrium po 25 rublius per sūdą, jie sudėjo po keletą tik rublių be sūdo ir įkišo juos į visa priimančias viršininko rankas. Tas, gavęs 60 rublių, suplėšė visus protokolus ir leido žydams toliau gėrėtis savo proza.

Prireikėjo Kruglodurovui vėl pinigų, nes 5 rugsėjo atsibaldė į Žydpilę ant sanitariškos peržvalgos. Tą dieną Žydpilės parapijonys rinko sąnarius priežiūros bažnyčios ir buvo apstoję klebonijos prieangę, o burmistras, atsisėdęs už stalelio ant tos pat prieangės, turėjo leistrus ir traukė į juos pravardes parapijonių, tinkančių į paskirtus sąnarius.

Štai atjoja raitas Vakanalijus Vziatkovičius, iš pradžių žingine, paskui sudilgino arklio pašones ir, šuoliu prijojęs prie susirinkusios minios, staigu sustabdė arklį ir suriko:

– Kas tai: atkeliavo paviečio viršininkas, o nieko nėra magistrate!

Burmistras atsistojo ir, prisiartinęs prie Kruglodurovo, paaiškino, kad, užimtas čia darbu, negalėjo būt tuo pat tarpu magistrate.

– Jau tu man seniai įsigrisai! Aš tavęs daugiau kęst negaliu, negaliu! Stražninke, rašyk protokolą! – suriko ne savo balsu viršininkas ir ką tik nenuvirto nuo arklio.

Matė burmistras, kad Kruglodurovas girtas, nuspjovė ir grįžo prie leistrų. Viršininkas tuo tarpu ėmė rėkt ant susirinkusiųjų:

– Ko jūs čia susirinkote? Tiek jūs yra, o nė vienas neišėjo pasitikt savo viršininką!

Žmonės klausė ir tylėjo. Iš jų akių buvo matyt, kad nieko o nieko nesupranta. Nepasikakinęs nė čia, nusėdo Vakanalijus Vziatkovičius nuo arklio ir nusvyravo pas kunigą, bet tuoj sugrįžo ir, atsistojęs ant prieangės, užklausė:

– Kas čia darosi? Ko čia taip daug žmonių prisirinko?

– Pasiremdami ant Aukščiausio paliepimo 1864 m., renkame sąnarius priežiūros bažnyčios,– atsakė burmistras, rodydamas leistrus.

– Kaip tai? Viešpats ciecorius paliepė 1864 metuose, o jūs tik dabar susipratote išpildyt! a? – riktelėjo Vakanalijus Vziatkovičius užsirūstinęs, kad taip susivėlino pildyt ciecoriaus įsakymą.

Burmistras rodo jam leistrus aiškindamas:

– Turime tiesą rinkt šioje dienoje pagal leidimą gubernatoriaus ir jūs, pons viršininke.

– Da......! – užkeikė Kruglodurovas, prikergęs prie „vašų“ „maitą“, ir apsisukęs nuėjo pas kunigą.

Sugrįžęs vėl neužilgo, prakalbėjo į susirinkusią minią:

– Bičiuliai! ką viešpats ciecorius yra paliepęs, tai reikia išpildyt,– tarė, traukdamas su atida aukštyn nusmukusias kelines.– Aš – jūs viršininkas, ciecoriaus vietininkas, klausykite tiktai manęs! Jūs turite valsčiaus vyriausybę, turite burmistrus... jūs tų pašalinių vyriausybių neklausykite! Ar mokate kas maskoliškai?

Atsirado viens toks.

– Na tai versk! – liepė viršininkas.

– Tai jis sako,– pradėjo vertikas,– kad jis – mūs bičiulis; paskui sako, kad ką ciecorius paliepia, tai reikia išpildyt ir nieko nedaryt prieš valdžią; da sako, kad mes nieko neklausytume.

– O ant galo... ant viso to galima spjaut! – tarė Vakanalijus Vziatkovičius, išklausęs vertimą savo žodžių ir eidamas pas kunigą. Negalėjo vienok ilgai nurimt ir, sugrįžęs ant prieangės, vėl prakalbėjo:

– Bičiuliai! aš – maskolius ir kalbu maskoliškai, o tai dėl to, kad aš jau trys metai esmi jūs viršininku, o da lietuviškai nesuprantu nieko, bet aš žinau, kad jūs – geri žmonės. Atkartok! – paliepė vertikui.

Atkartojo.

– O dabar šalin iš čia! nesirašykite ir eikite į karčemą! – suriko ant žmonių. Vertikas tą pat atkartojo. Vieni abejojo, ar eit į karčemą, ar neit. Kiti, išmintingesni, nesijudino iš vietos, o vienas pamaži atsiliepė:

– Plačios maskoliaus kelinės, bet jis pats da plačiau girtas.

Kitas vėl:

– Tai, priputo kacapas ir tik erzina žmones! Burmistras aiškino žmonėms, kad liktų ir baigtų rinkimus, o viršininkas neleido, varydamas į karčemą ir liepdamas neklausyt burmistro.

Tas užpykęs atsistojo ir tarė garsiai, idant visi girdėtų.

– Pons viršininke! sugrąžinkite paskutinius savo žodžius, nes paskui priversti būsite juos sugrąžint!

– Tu esi kiaulė, aš su kiaulėmis kalbėt nenoriu,– atsakė Vakanalijus Vziatkovičius ir nukrapino pas kunigą.

Tarp susirinkusiųjų pakilo lyg spiečiaus dūzgimas. Štai šmakšt į žmonių tarpą vienas žydelis, pirmiausias Kruglodurovo rodininkas ir tarpininkas ieškant aukų, pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad turėtų paskui ką pranešt viršininkui. Iš minios vienas suriko:

– O tu žyde, smarve, ko čia? Mes tariamės apie katalikų bažnyčios reikalus, o tau kas galvoj? traukis!

Žydas paklausė ir, pamiklinęs kojas, atsidūrė ten, iš kur atėjo.