– Jau tu man seniai įsigrisai! Aš tavęs daugiau kęst negaliu, negaliu! Stražninke, rašyk protokolą! – suriko ne savo balsu viršininkas ir ką tik nenuvirto nuo arklio.

Matė burmistras, kad Kruglodurovas girtas, nuspjovė ir grįžo prie leistrų. Viršininkas tuo tarpu ėmė rėkt ant susirinkusiųjų:

– Ko jūs čia susirinkote? Tiek jūs yra, o nė vienas neišėjo pasitikt savo viršininką!

Žmonės klausė ir tylėjo. Iš jų akių buvo matyt, kad nieko o nieko nesupranta. Nepasikakinęs nė čia, nusėdo Vakanalijus Vziatkovičius nuo arklio ir nusvyravo pas kunigą, bet tuoj sugrįžo ir, atsistojęs ant prieangės, užklausė:

– Kas čia darosi? Ko čia taip daug žmonių prisirinko?

– Pasiremdami ant Aukščiausio paliepimo 1864 m., renkame sąnarius priežiūros bažnyčios,– atsakė burmistras, rodydamas leistrus.

– Kaip tai? Viešpats ciecorius paliepė 1864 metuose, o jūs tik dabar susipratote išpildyt! a? – riktelėjo Vakanalijus Vziatkovičius užsirūstinęs, kad taip susivėlino pildyt ciecoriaus įsakymą.

Burmistras rodo jam leistrus aiškindamas:

– Turime tiesą rinkt šioje dienoje pagal leidimą gubernatoriaus ir jūs, pons viršininke.

– Da......! – užkeikė Kruglodurovas, prikergęs prie „vašų“ „maitą“, ir apsisukęs nuėjo pas kunigą.

Sugrįžęs vėl neužilgo, prakalbėjo į susirinkusią minią:

– Bičiuliai! ką viešpats ciecorius yra paliepęs, tai reikia išpildyt,– tarė, traukdamas su atida aukštyn nusmukusias kelines.– Aš – jūs viršininkas, ciecoriaus vietininkas, klausykite tiktai manęs! Jūs turite valsčiaus vyriausybę, turite burmistrus... jūs tų pašalinių vyriausybių neklausykite! Ar mokate kas maskoliškai?

Atsirado viens toks.

– Na tai versk! – liepė viršininkas.

– Tai jis sako,– pradėjo vertikas,– kad jis – mūs bičiulis; paskui sako, kad ką ciecorius paliepia, tai reikia išpildyt ir nieko nedaryt prieš valdžią; da sako, kad mes nieko neklausytume.

– O ant galo... ant viso to galima spjaut! – tarė Vakanalijus Vziatkovičius, išklausęs vertimą savo žodžių ir eidamas pas kunigą. Negalėjo vienok ilgai nurimt ir, sugrįžęs ant prieangės, vėl prakalbėjo:

– Bičiuliai! aš – maskolius ir kalbu maskoliškai, o tai dėl to, kad aš jau trys metai esmi jūs viršininku, o da lietuviškai nesuprantu nieko, bet aš žinau, kad jūs – geri žmonės. Atkartok! – paliepė vertikui.

Atkartojo.

– O dabar šalin iš čia! nesirašykite ir eikite į karčemą! – suriko ant žmonių. Vertikas tą pat atkartojo. Vieni abejojo, ar eit į karčemą, ar neit. Kiti, išmintingesni, nesijudino iš vietos, o vienas pamaži atsiliepė:

– Plačios maskoliaus kelinės, bet jis pats da plačiau girtas.

Kitas vėl:

– Tai, priputo kacapas ir tik erzina žmones! Burmistras aiškino žmonėms, kad liktų ir baigtų rinkimus, o viršininkas neleido, varydamas į karčemą ir liepdamas neklausyt burmistro.

Tas užpykęs atsistojo ir tarė garsiai, idant visi girdėtų.

– Pons viršininke! sugrąžinkite paskutinius savo žodžius, nes paskui priversti būsite juos sugrąžint!

– Tu esi kiaulė, aš su kiaulėmis kalbėt nenoriu,– atsakė Vakanalijus Vziatkovičius ir nukrapino pas kunigą.

Tarp susirinkusiųjų pakilo lyg spiečiaus dūzgimas. Štai šmakšt į žmonių tarpą vienas žydelis, pirmiausias Kruglodurovo rodininkas ir tarpininkas ieškant aukų, pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad turėtų paskui ką pranešt viršininkui. Iš minios vienas suriko:

– O tu žyde, smarve, ko čia? Mes tariamės apie katalikų bažnyčios reikalus, o tau kas galvoj? traukis!

Žydas paklausė ir, pamiklinęs kojas, atsidūrė ten, iš kur atėjo.

Neužilgo kunigas išvedė Kruglodurovą kelias dešimtis žingsnių ir paleido jį su stražninkais į miestą. Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, pas Keilsoną, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys, ir įlindo į prastą karčemą, pas žydą Mozūrą. Atėjęs atsisėdo už stalo ir riktelėjo:

– Degtinės!

Žydelis, matydamas pas save pirmąkart tokį aukštą svečią, dagi savo viršininką, nusistebėjo ir, nežinodamas, kokią jis degtinę mėgsta, stovėjo tik ir žiopsojo, o užklaust nedrįso.

Vakanalijus Vziatkovičius, belaukdamas degtinės, pakėlė akis ir pamatė priešais save žydą.

- Kas tu? - klausia viršininkas.

- Aš Mozūras,- atsako žydas.

– Ką tu sakai?

– Aš Mozūras.

– Tu mozūras?

– Aš Mozūras.

– Tu žydas, ne mozūras.

– Aš Mozūras.

– Tu pažiūrėk į zerkolą, tai pamatysi, kad tu nuparkėlis žydas, o ne mozūras.

– Aš Mozūras!

Tik paaiškinus stražninkui, kad to žydo pravardė Mozūras, viršininkas susiprato ir sykiu užtėmijo, kad ne ten nuėjo, kur ketino. Bet reikėjo kaip nors išsisukt nuo gėdos.

– Ar tai jums rodosi, aš čion užkliuvau netyčia? Ne! Aš atėjau tyčia. O čia kas? – o suriko, rodydamas sienoje plyšį.– Stražninke! rašyk protokolą!

Paliepęs tai, nusibaldė pas Keilsoną ir užtaisė surinkt žydų deputaciją. Susirinko rimčiausi Žydpilės žydai. Pamatęs juos, Kruglodurovas sušuko:

– Ko jūs čia, žydai bjaurybės?

Ilgą valandą visi tylėjo, o paskui vienas žydelis, stovėdamas užpakalyje kitų, atsakė nedrąsiai oficiališku liežuviu:

– Mes čia, pasiremdami ant pono viršininko įsakymo. Vėl ilgą valandą visi tylėjo. Ant galo Kruglodurovas, pašaukęs keturias plėčkas degtinės, tarė žydams:

– Aš gėriau už jūs sveikatą Tauzintuose, o jūs turite gert už mano sveikatą šičia. Gerkite! – suriko atsistodamas.