Visi žydai ir žydukai iškėlė tiek rankų, kiek tik katras turėjo. Gendrolius, neva matydamas iškeltų rankų, pasakė:

– Aa! pusė iškeltų, o pusė ne! tai nepatinka! Visi nutilo, tarytum laukdami pranašo balso. Lyg tyčia išlenda iš minios žydelis ir drebančiu iš baimės balsu sako gendroliui:

– Nu, pons viršininke, kas bus? tu pats atnešei mums cholerą! Mus išgąsdinai, ir dabar jau visi mes sergame.

Pasakęs tai, įlindo atgal, nereikalaudamas nė garbės, nė plojimo rankomis, kaipo tikras pranašas. Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iš šalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį pasikakinimą balsu:

– Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!

Tie griuvėsiai, styrintiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas tylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas švelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš tai turėjo balsą įniršusio liūto,– viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį. Iškilminga valanda!

Gendrolius, akimis atsisveikinęs su pasekmėmis savo garsaus darbo, jojo iš Žydpilės namo. Vienok likimas paskyrė tą dieną viršininkui būti tik didžiavyriu ir visą savo kelią žymint atminties vertais dalykais.

Da neišjojęs iš Žydpilės, narsus gendrolius pats parodė, kad sugriauti NNN visai nereikalingi, kad juos gali užvaduot savos kelinės. Tiktai tamsuoliai stražninkai nesuprato aukštų siekių savo viršininko ir pasirūpino tą „parodymą“ užslėpt. Nusodino gendrolių nuo arklio, neprileido artyn nė vieno žmogaus, o patys, padarę sanitarišką peržvalgą tūlų gendroliaus parėdų, pasistengė prašalint dalykus, persekiojamus, pagal jų nuomonę, ypač choleros laike. Sudarę viską kaip reikiant, vėl užsodino gendrolių ant arklio ir lydėjo toliau.

Likimas nepamiršo apie savo išrinktąjį. Buvo jau vakaras; Beveik ant pusiaukelės, neprieinant prie Tauzintų, gendrolius paleido antrą seriją „parodymų“. Stražninkai nusiminę nežinojo iš pradžių, ką daryt, bet tuojau šoko į kaimą, padarė triukšmą ir, tiesiog apreiškę, kas atsitiko, „įsakė“ boboms imt ypatus, ražus, mazgotes ir bėgt viršininkui gelbėt. Bobos, išgąsdintos stražninkų pasirodymu, o pripratusios jų balso klausyt, pagriebė kas reikia ir tekinos nubėgo į pagelbą. Sunaudojusios priderančiai visus įrankius, grįžo namo, smarkiai spjaudydamos.

Viršininkas nujojo į Tauzintų valsčiaus kanceliariją. Pilvas, nuskriaustas dėl „parodymų“, sušuko per lūpas savo nešiotojo:

– Ar nežinote, kad aš neturiu nė žąsų, nė ančių, nė kiaušinių?..

Da nespėjo užbaigt, o jau nežinomos rankos prinešė visko...

Paskutinis didžiadarbis padarė Kruglodurovui, net be pagelbos korespondento, kur kas daugiau garbės nekaip įtaisymas „ikonos“, nes į ūmą laiką pasklido žinia apie tą darbą ne tik po guberniją, bet pasiekė net Varšavos generalgubernatorių.

Vyriausybė, matydama, kad Kruglodurovas geresnis gendrolius nekaip paviečio viršininkas, paketino jį nuo viršininkystės atstatyt. Bet Suvalkų gubernatorius, kuris, kalbant matematiškai, taip prilygo prie Kruglodurovo kaip Kruglodurovas prie Pstrumskio, pagelbėjo ir perkėlė tik Kruglodurovą iš Naupilės į Pakaušpilės pavietį.

Atsisveikindamas su savo činovninkais ir pažįstamais, ištarė Vakanalijus Vziatkovičius atminties vertus žodžius:

– Gerai, kad spėjo išsiųst mane į Pakaušpilę viršininku, nes neužilgo būčiau ten patekęs kitokiu keliu.

Pakaušpilėje yra visiems žinomas kalinys.

Buvo tai pirmi ir paskutiniai išmintingi žodžiai, kuriuos Kruglodurovui, viršininkaujant Naupilėje, pasisekė nuo savęs pasakyt. Ant tų žodžių pabaigsiu ir pasakojimą apie jį.

Skaitytojau! Galėjai patėmyt, kad visame pasakojime beveik niekur neminėjau, kokiame metų laike tas arba kitas dalykas dėjosi. Tai kad ant manęs kartais nerūgotum, duosiu trumpą paaiškinimą. Žiemos laike niekad Kruglodurovas iš namų neišvažiuodavo, pasiremdamas ant to, kad jeigu Maskolijoje meška gali per žiemą miegot tik laižydama delną, tai greičiau šitas pritinka maskoliui činovninkui, ypač jeigu jo delnas būna tankiai suteršiamas. Pavasario ir rudens laike Naupilės pavietyje taip bjaurūs keliai, taip bjaurūs, kad nė davatkos įžadų negal pernešt; tai jau žmogus, žinoma, negalės nė praeit, nė pravažiuot. Taigi Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas visus savo garsius ir negarsius darbus atliko vien vasaromis.