Dausprungas klausia apie kalbas, kad Mindaugas korė, žudė ir vijo žmones, ir šis tai pripažįsta. Jis aiškina: „Valdžia ne meile laikosi, o baime.“ Brolis sutinka tapti vyriausiuoju kriviu, bet tada sužino, kad Mindaugas jau paėmė jo artimuosius, nes įtarė jį susidėjus su Vykintu ir Daumantu. Dausprungas atsako: „Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.“ Valstybė pastatyta ant nepasitikėjimo, todėl Mindaugas praranda net brolį.

Juodam metraštininkui užtenka užrašyti, kas gimė ir kas mirė, o Baltas sako, kad faktai be žmogaus nieko nepasako, ir nori suprasti, kas dedasi širdyse. Kai Baltas užrašo Mindaugo apgaules, kunigaikštis liepia lapus išplėšti ir sudeginti. Juodas tvirtina, kad istoriją rašo silpni ir alkani žmonės, o tiesą jiems diktuoja stipresnis. Pabaigoje Juodas nuduria Baltąjį, suplėšo jo knygą ir įrašo į savo juodą knygą 1263 metus. Lieka tik viena istorija, ta, kurią užrašė Juodas.

Prie molinės Lietuvos Mindaugas lipdo vis naujus užkariautus gabalus, kaip ir pačią valstybę. Senis perspėja, kad taip sulipdytas daiktas subyrės, ir kalba ne vien apie molį. Mindaugas suduoda į savo Lietuvą, bet ji neskamba, nors jis, jo žodžiais, atidavė jai viską. Paskutinį rytą jis prisidengia moline Lietuva nuo Daumanto kirvio, ir ji sudūžta. Mirdamas jis renka šukes po krūtine ir ieško trūkstamo gabalo, o jėga sulipdyta valstybė pasirodo trapi.