Stovėjom tylus ir išbalę –
Lyg pikto kero užburti.
Tai ji, nelauktoji, pro šalį
Mums prašliaužė – visai arti.
Greta su ja tylus jaunuolis. –
Jis nebemato artimų...
Jo veidas svetimas, įpuolęs,
Toks sužavėtas, toks ramus.
Lyg susprogdintas griuvo tiltas
Tarp mūs ir jo. – Sudie, sudie!
O jis dar vakar buvo šiltas,
Žvalus ir gyvas – kaip kregždė.
Kai juodu apsiaustu jį siautė,
Girdėjome – visai arti...
Ją širdyse – lyg plieną jautėm, –
Jinai – mūs kūdikio mirtis.
Kur jos šešėlis šaltas krito,
Ten šerkšnas baltavo tuojaus.
Mes glaudėmės prie vienas kito
Gyvybės šilumai pajaust.
1944.
Savęs aš gailiuos
Neilsėjos, neėdė, negėrė, –
Vilkė bėgo laukais klupdama.
Baimės genamą, sergantį žvėrį
Šaukė miško žalia glūduma.
Sutema samanų aksominė
Amžinuoju miegu užliūliuos...
Kad mane – taip sutiktų tėvynė!
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.
1944.
Troškulys
Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj –
Lyg žaizda, išdeginta žarijom.
Jei atrasčiau avinėlio pėdą
Gimtame takelyje išmintą...
Sklidiną rasos tulpelės žiedą,
Troškulį galėčiau nuraminti.
Buvo ten kalneliai, pievos, miškas,
Mano rudenio aušra išblyškus...
Sėmėm vandenį šaltinio žalio
Pro geltonus lapelius berželio.
Ir tada, tada nepažinojau
Aš tavęs, o širdgėla juodoji!
Rodos, ir manęs ten pasigenda, –
Dūsauja saulėlydžiu motutė...
Girdžiu – gervės į dausas jau skrenda.
Rytmečiais tenai šalna baltutė,
Ten į vandenį šaltinio žalio
Byra šaltos ašaros berželio.
1944.
Užpustyti keliai
Užpustyti keliai ir takeliai, –
Kur ėjai žygiavai – nežymu.
Pusnimis horizontai nubalę
Dvelkia šaltu nauju gaivumu.
Mano žemė – įmigusi lokė, –
Rytmetį nieks pėdų neatras.
Baltos pusnys, mane jūs užklokit,
Suvynioję į sniego skaras.
Maskva, 1944.
Virkdo vėjas
Virkdo vėjas Vėlinių vėles.
Vasarėlė mirė per anksti...
Mes po tankais guldėm galveles,
Ištaškyti mes, nepakasti.
Kai ugnis ugniakure jauki
Linksminas naujakurio namuos,
Šaižūs žvirgždai graužia mums akis,
Bąla šąla kaulai pūdymuos.
Nulinguos per žemę rudenys,
Baltos žiemos, kaitrios vasaros,
Trankiais vėjais nepabudinęs,
Per kapus mūs žengs pavasaris.
Gal paklaus rugiuos melsva gėlė,
Gal paklaus per šventę vėliava:
Ar tau gera smėlyje gulėt?
Ar žemelė tėviškės lengva?
1944.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas kalba eilėraščiuose „Mes eiliniai“ ir „Virkdo vėjas“ ir ką jie sako gyviesiems?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
2. Ką eilėraštyje „Savęs aš gailiuos“ reiškia eilutė „Kad mane – taip sutiktų tėvynė!“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmame posme vilkė, nesiilsėjusi, nevalgiusi ir negėrusi, bėga laukais klupdama, o miško glūduma ją šaukia ir užliūliuos „Amžinuoju miegu“. Miškas priima savo žvėrį. Kalbančioji trokšta, kad tėvynė taip pat priimtų ją, pavargusią ir persekiojamą, bet nėra tuo tikra. Todėl eilėraštis baigiasi žodžiais „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ Čia susipina ilgesys, nuovargis ir baimė būti nepriimtai.
Rašiniui: KaltėTėvynėIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Prie didelio kelio“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.