Pasaka atskrenda pro traukinio dūmus, telefono vielas ir užrakintas geležines duris kaip karšta atogrąžų plaštakė. Toliau vardijami pasakų vaizdai: vilkai neliečia našlaitės, kalba akmuo ir nebylys medis. Pasaulis tuo metu juokiasi, paspendęs savo tinklą ant visų kelių, o kalbantysis klausosi, ką jam kaip lakštingala gieda Pasaka, ir taria: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Vaizduotės pasaulis jam patikimesnis už tikrovę. Šis eilėraštis tarsi atveria visą Radausko kūrybą, kurioje poetinis žodis kuria savitą realybę.

Kalbantysis pradeda eilute „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,“ ir taip atsisako visuomeninio vaidmens. Jis sėdi po baltos akacijos šakomis, klausosi medyje skambančios melodijos ir užrašo ją smėlyje, paskui groja vamzdžiu ir dainuoja kartu su vėju, paukščiu ir medžiu. Poetas čia tik užrašo tai, ką dainuoja gamta, o užrašas smėlyje primena, kad daina trapi. Civilė Gimbutas šį eilėraštį vadina Radausko poetiniu manifestu.

Visi trys posmai prasideda tais pačiais žodžiais, kuriais kalbantysis lygina save su strėle. Pirmąją strėlę vaikas paleidžia į baltą obelį pajūryje, ir vaikas stebisi, negalėdamas atskirti putų nuo žiedų. Antrąją jaunas medžiotojas paleidžia į arą, nepataiko, bet sužeidžia seną saulę, ir diena numiršta. Trečiąją iš proto išėjęs kareivis apsuptoje tvirtovėje paleidžia į dangų prašyti pagalbos, bet ji neranda Dievo ir klajoja tarp šaltų žvaigždynų, nedrįsdama sugrįžti. Nuo žaidimo einama iki beviltiško klajojimo, kai pagalbos prašymas lieka be atsako.