1575 metais sunkiai susirgęs Radvila prisiekė, kad pasveikęs aplankys Kristaus kapą, o popiežius Grigalius XIII laišku palaimino šį sumanymą. Liga nepraeina, draugai jį atkalbinėja, ir jis ima abejoti, ar privalo vykdyti įžadą. Galiausiai jis nusprendžia keliauti, kad ir kokia būtų jo sveikata, net jei tektų mirti kelionėje, ir surašo testamentą. Net karalius Steponas Batoras Gardine jo nesulaiko. Įžadas Dievui jam svarbesnis už sveikatą ir saugumą.

Prie piramidžių jis rašo: „Aš trumpai pažymėsiu, ką pats savo akimis mačiau.“ Kas ir kaip pastatė piramides, jis palieka spręsti istorikams, o pats per pusantros valandos įkopia į didžiausiosios viršūnę ir virvėmis nusileidžia į požeminius kapus. Pasakas, kad mumijos atsiranda iš smėlio užpustytų lavonų, jis atmeta, nes pats matė, kaip laidoti kūnai. Paskutiniame laiške jis dar kartą sako, kad girdėtus iš kitų dalykus pridėjo šykščiai. Toks keliautojas nori, kad draugas pasitikėtų jo žiniomis.

Jūrininkai tiki, kad laivą su mumija būtinai ištiks audra, bet kai kurie pirkliai tai laiko pasakomis. Radvila patiki pirkliais ir slapta pakrauna į laivą septynias dėžes su mumijomis. Spalio viduryje kyla baisios audros, laivas vos neperskyla, o kartu plaukiantis kunigas skundžiasi, kad jį kamuoja du vaiduokliai, vyras ir moteris. Tada Radvila liepia dėžes išmesti į jūrą, ir didesnės audros jų nebeištinka. Net smalsų ir blaivų keliautoją pavojus priverčia nusileisti baimei.