Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis · 1549–1616
Lietuvos didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio piligrimystės aprašymas, suskirstytas į keturis laiškus draugui. Vykdydamas ligos metu duotą įžadą, autorius 1582–1584 metais keliauja per Veneciją ir Kiprą į Siriją ir Jeruzalę, paskui į Egiptą, o per Kretą ir Italiją grįžta namo. Knyga rodo tikėjimo vedamą žmogų, kuris nori viską pamatyti savo akimis.
Atnaujinta
7 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 16 d.
Internete arba knygoje, apie 5 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Aš trumpai pažymėsiu, ką pats savo akimis mačiau.“Kontekstas Laiškai išleisti lotyniškai 1601 m. ir greitai išversti į kitas kalbas: Europa iš jų pažino Rytų kraštus.
„jei į laivą būna įnešta mumija, tą laivą būtinai arba didelė audra ištiks, arba jis suduš.“Kontekstas Palygink su M. K. Sarbievijaus eilėraščiais: abu yra baroko epochos LDK kūrėjai.
„Mano nuomone, jis triskart didesnis už Prancūzijos Paryžių“Radvila apie Kairą, trečiasis laiškas
„Aš trumpai pažymėsiu, ką pats savo akimis mačiau.“Radvila prie piramidžių, trečiasis laiškas
„Nors žengiau visai prideramu žingsniu, piramidės viršūnę per pusantros valandos tepasiekiau.“Radvila, trečiasis laiškas
„jei į laivą būna įnešta mumija, tą laivą būtinai arba didelė audra ištiks, arba jis suduš.“Radvila perpasakoja jūrininkų tikėjimą, trečiasis laiškas
XVI amžiaus pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Abiejų Tautų Respublikos dalis, valdovas buvo Steponas Batoras. Krašte stiprėjo kontrreformacija. Šventoji Žemė, Sirija ir Egiptas priklausė Osmanų imperijai, todėl keliautojams nuolat tekdavo derėtis su turkų valdininkais. Kelionė į Jeruzalę kainavo daug ir buvo pavojinga, tačiau Europos didikai šventąsias vietas lankė gana dažnai, o jų kelionių aprašymus mielai skaitė.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) buvo Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Pravardę Našlaitėlis jam davė Žygimantas Augustas. Jaunystėje studijavo užsienyje ir iš evangelikų reformatų tikėjimo perėjo į katalikybę, vėliau rėmė kontrreformaciją. Buvo LDK didysis maršalka, Trakų, o nuo 1604 metų Vilniaus vaivada. Nesvyžiuje pastatė bažnyčią ir kolegiją jėzuitams.
Kelionė truko 1582–1584 metais. Įspūdžius kunigaikštis vėliau užrašė lenkiškai, ir rankraštis ėmė plisti nuorašais. Varmijos kanauninkas Tomas Treteris tekstą išvertė į lotynų kalbą ir, kaip manoma, suskirstė į keturis laiškus. Knyga išleista Braunsberge (dabar Braniewo Lenkijoje) 1601 metais, 1603 metais išversta į vokiečių, 1607 metais į lenkų kalbą. Abiejų Tautų Respublikoje daugiau kaip du šimtmečius ji buvo žinių apie Artimuosius Rytus šaltinis. Lietuviškai „Kelionė į Jeruzalę“ išleista 1990 metais, iš lotynų kalbos ją vertė Ona Matusevičiūtė.
Laiškai skirti draugui katalikui, kuriam autorius žada pranešti, kas jam nutiko kelionėje. Pradžioje ir pabaigoje Radvila pabrėžia, kad rašo kitaip nei istorikai. Jis aprašo tai, ką pats matė, o iš kitų girdėtus dalykus prideda šykščiai. Todėl tekste daug tikslių datų, atstumų ir kasdienių smulkmenų. Skaitytojus traukė ir nuotykiai, ypač audros jūroje ir susidūrimai su plėšikais.
10 klasėje literatūra skaitoma pagal epochas: antika, viduramžiai, renesansas ir barokas. Baroko skyriuje renkamasi „Kelionės į Jeruzalę“ ištraukas arba Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraščius. Skaitant verta pastebėti, kaip piligrimo įžado vykdymas virsta smalsaus keliautojo pasakojimu, ir pagalvoti, ką tokia kelionė reiškė XVI amžiaus žmogui.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Radvila draugui paaiškina, kodėl išvyko. 1575 metais jis sunkiai suserga, ir gydytojai negali padėti. Atlikęs išpažintį ir priėmęs Komuniją, tų pačių metų rugsėjį jis prisiekia, kad pasveikęs aplankys Kristaus kapą Jeruzalėje. Keletą metų jis gydosi gydyklose. 1578 metais apie savo įžadą parašo popiežiui Grigaliui XIII, ir šis laišku palaimina jo sumanymą.
1580 metais Radvila išvyksta į Italiją, bet sužino, kad Graikijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte siaučia maras, ir 1581 metais grįžta namo. Vasarą jis kartu su karaliumi kariauja prie Pskovo. Draugai jį atkalbinėja, ir jis ima abejoti, ar privalo vykdyti įžadą, kol nepasveiko. Galiausiai nusprendžia keliauti, kad ir kokia būtų jo sveikata, net jei tektų mirti kelionėje. Surašo testamentą, nes netiki grįšiąs. Gardine karalius Steponas Batoras bando jį sulaikyti, o paskui pataria keliauti per Konstantinopolį, tačiau Radvila renkasi kelią jūra.
1582 metų rudenį Radvila išvyksta iš Nesvyžiaus ir gruodžio 8 dieną pasiekia Veneciją. Ten praleidžia visą žiemą, laukdamas tinkamo laiko plaukti. 1583 metų balandį jis išplaukia. Laivas plaukia pro Korkyrą, sustoja Zakinte ir Kretoje, kol pasiekia Kiprą. Ten gegužės 31 dieną Radvila parašo draugui pirmąjį laišką ir žada rašyti toliau.
Kipre turkų valdininkas atima iš laivo bures ir lynus, ir keliautojai juos atgauna tik po dovanų. Nuo Jafos laivą nubloškia stiprus vėjas, todėl tenka plaukti į Siriją, į Tripolį. Iš ten su janyčarų sargyba Radvila keliauja per Libano kalnus. Jis aplanko maronitų patriarcho vienuolyną, kur Mišias laiko kartu keliaujantis jėzuitas Leonardas Pacifikas, mato dvidešimt keturis išlikusius kedrus ir Baalbeko griuvėsius. Per Damaską, saugomas samdytų ginkluotų palydovų nuo plėšikų arabų, jis birželio 25 dieną pasiekia Jeruzalę.
Jeruzalėje Radvila praleidžia apie dvi savaites. Jis lanko Kristaus kapo baziliką, Kalvarijos ir Alyvų kalnus, nukeliauja į Betliejų. Birželio 29 dieną, per šventųjų Petro ir Povilo šventę, Kristaus kapo bazilikoje jį ir jo bendražygius įšventina į Šventojo Kapo riterius pranciškonų vienuolyno vikaras, nes vyresnysis yra išvykęs į Konstantinopolį. Liepos 9 dieną keliautojai palieka Jeruzalę ir per Ramlą nukeliauja į Jafą, iš kur jūra grįžta į Tripolį. Liepos 29 dieną, prieš plaukdamas į Egiptą, Radvila Tripolyje baigia antrąjį laišką.
Liepos 30 dieną Radvila išplaukia iš Tripolio. Vėjas laivą mėto, o virvės iš datulių palmių žievės taip dvokia, kad visi laiko prie nosies acte pamirkytas skareles. Rugpjūčio 9 dieną keliautojai išlipa Damjetoje ir apsimeta pirkliais, nes taip Egipte saugiau. Plaukdami Nilu prieš srovę, jie mato begemotus ir krosnis, kuriose ūkininkai perina viščiukus be vištų. Naktimis budi su ginklais, nes narai plėšikai užpuldinėja laivus, ir vieną vakarą tenka atsišaudyti. Rugpjūčio 13 dieną iš tolo pasirodo piramidės, o kitą dieną Radvila išlipa prie Kairo.
Uoste turkai Radvilą sulaiko ir apieško, palaikę pirkliu prancūzu, bet tuoj paleidžia. Muitinės viršininkas žydas, išgirdęs lenkų kalbą, prisistato jų tautiečiu. Apsistoti padeda Prancūzijos konsulas Paulius Marianas. Kairas Radvilai atrodo tris kartus didesnis už Paryžių. Jis aprašo vandens nešiotojus ant kupranugarių, valgyklas, kariuomenę ir Egiptą valdantį pašą Ibrahimą. Turtingas etiopų pirklys pasakoja, kad savo žmonas laiko užrakintas, o vyresniųjų sūnų į namus neįsileidžia, nes bijo būti nužudytas. Radvila tokį gyvenimą laiko vargingu.
Rugpjūčio 18 dieną Radvila persikelia per Nilą prie piramidžių ir per pusantros valandos įkopia į didžiausiosios viršūnę. Kas ir kaip piramides pastatė, jis palieka spręsti istorikams, o pats aprašo tai, ką matė, pavyzdžiui, vidaus kambarius su karstu ir iš granito iškaltą milžinišką galvą. Rugsėjo 11 dieną prie pietinių piramidžių jis virvėmis nusileidžia į požeminius kapus, pilnus balzamuotų kūnų, molinių stabelių ir kaukių. Iš arabų jis nuperka du kūnus, vyro ir moters. Pasakas, kad mumijos atsiranda iš smėlio užpustytų lavonų, jis atmeta.
Jūrininkai tiki, kad laivą su mumija būtinai ištiks audra. Kai kurie pirkliai tai laiko pasakomis, todėl Radvila slapta pakrauna į laivą septynias dėžes su mumijomis. Aleksandrijos muitinėje jas pamato turkų vertėjas žydas, bet nutyli, ir Radvila jam gerai atsilygina. Kartu plaukia be pinigų likęs lenkas kunigas Simonas Albimontanas. Spalio viduryje kyla baisios audros, laivas vos neperskyla, visi ruošiasi mirti, o virš stiebo kelis kartus sužiba šv. Germano žiburėlis. Kunigas skundžiasi, kad jį kamuoja du vaiduokliai, vyras ir moteris. Radvila liepia dėžes išmesti į jūrą, ir didesnės audros jų nebeištinka. Spalio 25 dieną jis rašo laišką Sitijoje, Kretoje.
Kretoje Radvila keliauja per salą į Kandiją. Paskui jis per Korkyrą nuplaukia į Pietų Italiją ir toliau keliauja sausuma. Netoli Peskaros keliautojus apiplėšia plėšikai. Paskutinį laišką jis pasirašo Nesvyžiuje 1584 metų liepos 10 dieną. Radvila dėkoja Dievui, kad laimingai grįžo, ir džiaugiasi, kad nekeliavo per Konstantinopolį. Dar kartą jis pabrėžia, kad aprašė savo akimis matytus dalykus, o girdėtus iš kitų pridėjo šykščiai. Prie laiško prideda Kristaus kapo bazilikos planą ir ten vykstančios piligrimų procesijos tvarką.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Radvila vis dėlto išvyksta į Jeruzalę, nors nėra pasveikęs?
1575 metais sunkiai susirgęs Radvila prisiekė, kad pasveikęs aplankys Kristaus kapą, o popiežius Grigalius XIII laišku palaimino šį sumanymą. Liga nepraeina, draugai jį atkalbinėja, ir jis ima abejoti, ar privalo vykdyti įžadą. Galiausiai jis nusprendžia keliauti, kad ir kokia būtų jo sveikata, net jei tektų mirti kelionėje, ir surašo testamentą. Net karalius Steponas Batoras Gardine jo nesulaiko. Įžadas Dievui jam svarbesnis už sveikatą ir saugumą.
Rašiniui: Tikėjimas
2. Kodėl Radvila vis pabrėžia, kad aprašo tai, ką pats matė?
Prie piramidžių jis rašo: „Aš trumpai pažymėsiu, ką pats savo akimis mačiau.“ Kas ir kaip pastatė piramides, jis palieka spręsti istorikams, o pats per pusantros valandos įkopia į didžiausiosios viršūnę ir virvėmis nusileidžia į požeminius kapus. Pasakas, kad mumijos atsiranda iš smėlio užpustytų lavonų, jis atmeta, nes pats matė, kaip laidoti kūnai. Paskutiniame laiške jis dar kartą sako, kad girdėtus iš kitų dalykus pridėjo šykščiai. Toks keliautojas nori, kad draugas pasitikėtų jo žiniomis.
3. Ką atskleidžia epizodas su mumijomis laive?
Jūrininkai tiki, kad laivą su mumija būtinai ištiks audra, bet kai kurie pirkliai tai laiko pasakomis. Radvila patiki pirkliais ir slapta pakrauna į laivą septynias dėžes su mumijomis. Spalio viduryje kyla baisios audros, laivas vos neperskyla, o kartu plaukiantis kunigas skundžiasi, kad jį kamuoja du vaiduokliai, vyras ir moteris. Tada Radvila liepia dėžes išmesti į jūrą, ir didesnės audros jų nebeištinka. Net smalsų ir blaivų keliautoją pavojus priverčia nusileisti baimei.
4. Ką Radvila galvoja apie turtingo etiopų pirklio gyvenimą Kaire?
5. Kaip Radvila ir jo bendrakeleiviai supranta išsigelbėjimą per audrą?
Rašiniui: Tikėjimas
6. Kodėl Radvila 1575 metais prisiekia aplankyti Kristaus kapą?
7. Kodėl 1581 metais Radvila grįžta iš Italijos namo?
8. Kur Radvila praleidžia 1582–1583 metų žiemą, laukdamas tinkamo laiko plaukti?
9. Kuo Radvilą Jeruzalėje įšventina Kristaus kapo bazilikoje?
10. Kiek kartų didesnis už Paryžių Radvilai atrodo Kairas?
11. Ką Radvila padaro audroje, kai kunigas Albimontanas skundžiasi vaiduokliais?
12. Kur Radvila pasirašo paskutinį laišką 1584 metų liepą?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.