Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių.

Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu.

Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį. Lyg didelio mechanizmo daugelis tekinėlių, kuriuos jis prasto žmogaus būdu akylai sekė, dėstė, na, ir pagalios patsai padėdavo sukti.

Neseniai atvykęs belgų pasiuntinys didelio koridoriaus tarpduryje drūčiai bardavo dručkę tarnaitę, net sienos braškėjo. „Tfu! – pasipiktino Smilga. – Iš kur tiek spėkos imasi?“

Eidamas koridorium, ties vienomis durimis pamatė gražiai iššveistus batukus, bronzinės spalvos, su aukštais auliukais. „Artistė“, – pamanė sau Smilga ir pro pravertas duris pamatė ir pačią ponią ryto apsiaustu, su žalia papūga bežaidžiančią. Gražios apvalios rankos nuogos iki pat pečių.

Ponia, pasiklausus Smilgos, kelintą valgoma čia pietus, ar taisomi šokiai, ramiai žaidė su paukščiu, tarytum šiepdama iš jo. „Na ką, ir tas žmogus!“ – galima buvo matyti iš jos akių. Beeinant – ilgu koridoriumi, raudonas mefistofelis šnabždėjo jam į ausį: „Žmogau, ko snaudi? Ar negali ir tu daryti „kuracijos“ kaip tasai belgų pasiuntinys?“

Praėjus sunkiai dienai, Smilga paimdavo šventą knygą ir sėdėdavo ramiai savo namuke sanatorijoj, sužydusių žemčiūgų apkabintame.

Vėsus, dekoratyvus, vakaro melsvumo nutiestas dangus su tyliai liūliuojančiomis ramiomis jūromis ir daugeliu ugnių ugnelių ir japonų lempų – toksai buvo reginys prieš jo trobą.

Pro jį praeidavo iš reto žmona, vilkusi padoriai, namų ruošos reikalais.

Jau nebetoli laikas, kai jis turės savo nuosavą namą ir galės ramiai gyventi.

Gera knyga jį ramino ir nupasakodavo jam visą gyvenimą aplinkui, tarytum viską kitais dažais nuklodama – o jis tų dažų tvarkytojas.

Už krūmų pasirodė rytą matytas belgas ir nauja esybė – teiba baltais rūbais moteriškė. „Našlė“, – nutarė Smilga. Pasiuntinys laikė ją pusiau ir, žiūrėdamas į jūrų tolį, kalbėjo:

– Ar tamsta džiaugies mane pažinusi?

Jo ranka virpėjo prie jos liemens; jis siekė jos veido.

– Ką tamsta darai! Atmink mano vaikus, vyrą... Štai žiūrėk!

Moteriškė atkišė tragingai ranką su šliūbiniu žiedu.

Kajetonas padėjo knygą ant stalo, pasitaisė akinius, piktai pažiūrėjo į nusidėjėlius ir krankštelėjo. Pora pradingo.

– Eik, tėve, bulbienės valgyti... – šaukė iš grytelės žmona.

Jis suglaudė knygą, neskubėdamas atsikėlė. Jam buvo linksma nuo šios žvaigždės, ant juodo nakties dangaus žibančios, Dievo palaimintos. Jam buvo taip ramu nuo šio paprasto žmonos šauksmo, tarytum anais laikais, jam šešiolika metų esant, iš naktigonės sugrįžus.

Gryčioje didelis geltonas elektros abažūras bėrė šviesą. Buvo ramu. Suėjo vakarieniauti žmona ir dvi suaugusios dukterys, ant žalių suolų atsisėdusios.

* * *

Taip jis būtų pragyvenęs ilgus metus, išleidęs dukteris, pats pasenęs, jei ne vienas atsitikimas.

Sanatorijoje gyveno viena senė. Drūta, didelės apamos, kojų nevaldanti, nuolat besėdinti vienam daikte. Būdas, kuriuo ji valdė žmones, buvo jos lazda, kuria rodydavo, barškindavo, širdydavos, keikdavo, tarytum ne ji gyveno, tik ta lazda gyva buvo ir išreikšdavo visus jos norus ir geismus.

Kuomet ji bus atsikrausčiusi sanatorijon, Smilga visai nežinojo. Sanatorijos užpakalinėje dalyje ji nuomavo du kambarius, kuriuosna niekuomet nieko neįsileisdavo. Retai vežimėliu išvežama, gyveno tenai ištisais metais. Tiesa, ją slogino dar vienas „individumas“, jaunas nebejaunas, blogai sumojąs trisdešimt penkerių metų vyras, giminaitis jos ar kas. Kad jis maža proto turėjo, visi žinojo ir visi vengdavo jo.

Taip su šituo bepročiu ji gyveno nuolat jį gainiodama, grindysna lazda bestuksendama: „Ar supratai, daryk, kaip sakau, ar supratai?“ Žmogus apsiašarojusiomis akutėmis mirkčiojo, tūpčiojo vienam daikte, blogai apsirengęs; greičiau nuplyšęs.

Vieną dieną prie gydytojų tinkamos asistacijos ši senė mirė. Trumpoms pakasynoms pasibaigus ir užrūstinus teniso lošėjus ir ūpo gaudytojus, senė buvo palaidota, o jos daiktai suversti kieman sužiūrėti.

Smilga, besidžiaugdamas, kad nors kartą jos kambariuose bus padaryta tvarka, savo nelengvo amato įgudintas, pradėjo dėstyti daiktus pagal jų rūšį ir esmę.

Tarp sulūžusių kresių ir trikojų sofų, kandžių suėstų ir įtrūnijusių, saulės bijančių, mėtės knygos ir visokie skarmalai.