– Bet kokia ten pas tamstą tų ponių registracija! Tą išblyškėlę aš mačiau jau ir anksčiau su tamsta. Tokia liekna. Veikiau griaučiai! Ponia ne mūsiško tipo. Turbūt artistė, pamaniau sau. Tamsta beeidamas į ausį jai šnibždėjai. Dangų jai lenkei. Tuomet irgi gal 12 val. – vidunaktis. Tamsta manęs nė nepastebėjai... Ponia blizgučiais nusagstyta vakarine šilko suknele. Dievaži kas vaikšto pas mus Kaune gatvėj vakarine suknele? Tik dvi virvelės per pečius telaikė, be jokio apsiaustėlio.
– Iš tiesų tai kino artistė. Svetimšaliams reikia įsiteikti ir introdukuoti bei informuoti. Tai mūsų pareiga!
Sutinku. Bet tie „žvynai“ Kauno gatvėmis. Kaip žuvelė. Tamsta gerai ją introdukavai. Man sakė vėliau (Kaunas toks mažas miestas!), ji net dvi dienas iš lovos negalėjo atsikelti. Mūsų klimatas jai, matyti, buvo per stiprus. Pagaliau ko norėti, moteriškės būta tokių silpnų kaulų ir sveikatos. Menas daug jėgų išeikvoja!
– Tamsta žiauri kartais gali būti.
– Ne, sakau sau, Stanislava! – mano vardas Stanislava, pavardę dabar tamsta žinai, – pirmą kartą graudžiai nusijuokė ponia. – Jei jis tave myli, tai vis tiek. Bet jis tavęs nemyli. Eik sau viena ramybėje. Ir užmiršk. Tai ir viskas.
– Bet jis „tave myli“. Ir ar negalima dar pataisyti? Aš prižadu... Tamsta! Nėra dar vėlu.
– Atrodo – taip. Vėlu. – Ji nebuvo nei sentimentali, nei banali. Bet vėl savimi pasitikinti ir susivaldanti moteriškė.
– Tai ir viskas!
Grauža liko išsiblaškęs ir savimi nepatenkintas. Be to, tas skubus galvojimas, prie kurio jis niekuomet nebuvo pripratęs, jį slėgė. Taip greitai reikia susiorientuoti. Tas galutinai jį priveikė. Jis buvo nuginkluotas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Račienė, prisipažinusi, kad ilgai mylėjo Graužą, jį atstumia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ji daug metų nešiojo šią meilę, „kaip moteris kad nešioja po savo širdim kūdikį“, ir liko jam ištikima mintimis. Tačiau ji matė, kaip Grauža slysta paviršiumi: „Šiandien ta, rytoj kita.“ Ji nenorėjo tapti dar viena jo pergale: „Per pigu.“ Išvadą ji ištaria sau pačiai: „Jei jis tave myli, tai vis tiek. Bet jis tavęs nemyli.“ Tiesa, pusseserė pabaigoje juokauja, kad Račienė „visiems (...) sako vis tą patį“, o Grauža jaučiasi įtrauktas į vaidinimą, todėl galima įtarti, kad išpažintis buvo surežisuota pamoka jam.
Rašiniui: MeilėIšdidumasŽmogaus vertė
2. Ką keičia paskutinė žinia, kad Grauža yra vedęs ir provincijoje jo laukia žmona su dviem vaikais?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iki pat pabaigos Grauža atrodė kaip laisvas nuotykių ieškotojas, o ši žinia apverčia visą novelę: pavadinime minimi jo nuotykiai yra neištikimybė žmonai ir dviem vaikučiams, kuriuos, anot pasakotojo, jis mylėjo. Račienės pamoka tinka ir jo paties namams. Jis nusprendžia „pasitaisyti“, bet į provinciją negrįžta ir važiuoja į Berlyną, kur ketina išspręsti klausimą „Kas toliau?“ Ironija ta, kad pasitaisymas atidedamas, ir jis vėl bėga ten, kur visada bėgdavo.
Rašiniui: KaltėMeilėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.