Į butą įgriuvo kuzenė, iš karto matyti – juokuolė. Kaip per rūkus jis prisiminė, jie šoko su ja „studentų baliuje“. Su šia blondine. Dabar gyvenimas įpynė kelias baltas gijas į jos plaukus. Bet ji buvo tokia pati patraukli. Nesuspėjo nė atsidusti „inžinierius“ Jonas Grauža. Nė žodžio negavo su ja šnektelėti. Drauge su kuzene ėjo ponios Račienės vyras. Vyras dabar atrodė atviras, net kažkoks linksmas.

– Dievaži tu mano, ir tu čia! – taip sveikinosi su juo ponia Račienė. – Ponas Grauža dar pamanys, kad į kokias pinkles aš norėjau jį įvelti. O aš prižadėjau jam, kad be tavęs šiandien apsieisime.

– Ne mano kaltė, kad traukinį iš Kauno išleidžia lygiai dvyliktą naktį...

Dabar vyras iš visko suprato, kad šį kartą jis, nors ir ilgai laukęs, bus laimėjęs. Iš tokio įsitikinimo net pasakė ir ponui Graužai porą širdingesnių žodžių.

Visų nuotaika buvo gera. Išskyrus gal pačią ponią Račienę. Ji liko liūdna.

– Saugokis tamsta šeimininkės! Ar tamsta nežinai, kad ji pavojinga. Šiandien – tas, rytoj – anas. Ir visiems ji sako vis tą patį. Kad tik jį vieną ji mylinti! Užveda vyrą pas save, ir – baigta. Uhm! – Matyti, tai būta sąmokslininkės. Ji karštai pabučiavo Račienę, žiūrėdama jai į akis, lyg klausdama: „Na, kaip?“

Atmosfera vienkart susidarė giliai nuotaikinga, visi buvo kaip ir pajaunėję. Kaip naujai suskirstytomis rolėmis ką tik sukurtos pjesės buvo susirinkę vaidinti. Į tas vaidybas buvo įtrauktas artistu ir ponas Grauža. Jis šaipėsi, kalbėjo, bet savyje pasijuto esąs gerokas idiotėlis, taip giliai įklimpęs...

– Tai tau „mažas miestelis“, kur niekuomet nieko neatsitinka! Ir „nesilinksminama“... Pasilinksmink!

Savyje jis nutarė tikrai „pasitaisyti“, dar ne vėlu reviduoti savo senąsias programas.

Grauža į provinciją pas savo žmoną negrįžo. Grauža buvo vedęs. Provincijoje jo laukė žmona su dviem vaikučiais, kuriuos jis mylėjo.

Grauža pasuko į Berlyną. Kur buvo, jam atrodė, tinkama vieta susikaupti ir išspręsti: „Kas toliau?“

Raudoni batukai

Ką pavasaris daro su žmonėmis! Žmonės pradeda siusti. Tegu aš, pavyzdžiui, jau nebejaunas žmogus, bet irgi išsisiūbuoju, ir apstingusį kraują kažkoks kipšas ima judinti. Kraujas verda. Tarytum aš būčiau jaunuolis, pirmąkart į studentišką kepurę įsivertęs. Koks drąsumas! Ir daug kvailybių galima pridaryti. Jos atrodo tuomet tokios drąsios, tokios logiškos ir tokios reikalingos. Bet iš tikrųjų tik žmones kartais imančios juokinti. Dėl to, kad jaunas.

Šiandien, sakysim, sekmadienis. Užuot ėjęs į vaistinę, kur žmona su gydytoju yra mane pasiuntę, nes gyslos per blauzdas yra sutinusios, aš seku Kauno gatve vieną ponią, visai svetimą man ir nepažįstamą, tayloru apsivilkusią. Tokią sekmadienio „našlę“. Šiaip reikėtų jau eiti į bažnyčią. Aš esu apsirinkęs Katedrą, ten einu sekmadieniais, nes ten iškilmingiau. Ir kunigas savo pamokslus geriau suduria. Po to jau, kaip paprastai, sekmadienio pusryčiai ir vakarienė namie. Pusryčiai kiek iškilmingiau, vakarienė paprastai. Aš esu praktikuojantis. Tas mane patenkina. Bet ne uzurpatas. Kitokių nuomonių neslegiu. Šiaip esu pamanomai linksmo būdo. Mėgstu kartais net pats pasilinksminti. Turiu omenyje tik kultūrinio pasilinksminimo būdus. Grįžtant prie ponių, jokiomis „progomis“ nesinaudodavau. Esu vedęs.

Bet žmona išvyko, ir aš likau vienas namie, laisvas. Ne piktai laisvas. Bet tas miestas šiandien mane intriguoja. Kaip vaiką žaislas. Nors šiaip aš visai rimtas. Ir – nemažo rango tarnybos žmogus. Niekas nepatikėtų! Nes niekas nepajėgtų įžvelgti šį momentą į mano sielą. Šiaip, iš paviršiaus žiūrint, aš esu tvarkoje. Aš esu departamento vicedirektorius. Ne kas kitas. Ir ne mažiau. Dabar, iš apsiausto ir kaklaraiščio žiūrint, aš, kaip ir visi kiti, atrodau sekmadieniškai. Aš esu pastovus ir nefrivoliškas.