Atgimusiu žvilgsniu žvalgau gatvę. Nelygu būčiau atsidūręs Paryžiuje, kaip anais laikais. Kaip Paryžiaus kurioje tuščioje ir aprimusioje gatvėje, kaip paprastai ten sekmadieniais vasarą. Paskutiniu metu aš labai retai prisimenu Paryžių bei tą mano Sorboną, kurioje ėjau savo mokslus. Atsiminti dabar Paryžių kaip ir neįeina į mano tiesiogines pareigas. Aš turiu daug tiesioginio darbo savo biure, esu pasižymėjęs savo tarnybiniu uolumu, su žmonėmis išsišneku kaip reikiant ir ne vieną valdininką užlaikau po tarnybinio laiko. Kartais man net atrodo, kad be manęs nė valstybinis aparatas nesisuktų. Bet valdininkai nerūstauja, jie jaučiasi, kad jų labui aš įkinkau juos į darbą ir juos suinteresuoju darbu.

Šiandien, taip sakant, aš darau Paryžių. Aš, Sorbonos buvęs studentas. Nors ties manim tik rusų mums paliktas „Soboras“, kažkoks plytų gramėzdas.

„Našlė“, matau, kalbasi su vienu automobilio savininku. Automobilių mūsų miestelyje, tegu „laikinoji“ sostinė, nedaug.

Ir mes juos visus žinome beveik jau atmintinai. Bet jie tesikalba neilgai. Automobilis jau nudardėjo. Likusi viena, ji ilgai žiūri į krautuvių lubas. Kas gali būti paikesnio – sekmadienio rytmetys mieste. Kai visas miestas ruošias kažkokiai akcijai ir pilnas vilčių ir būsimosios dienos lūkesčių.

Pilkas stilingas sijonėlis aptempia jai maloniai užpakalio paduškaites. Vips vips, kai eina. Puikiai tekintos kojos broniruotos puikiomis kojinėmis. Kas gali būti gražesnio už moters šaunias kojas, tiek gundančias ir kartais į pražūtį vedančias! Kai esi ryžtingesnis. Pati aukštos statūros ir nekvailo tokio profilio. Dvi sidabrinės lapės, sunkiai užgulusios jos pečius. Tai jau visai įtikina žmogų ir jai suteikia raison d'être. Eina sau moteriškė, o iš po tayloro baltos bliuzelės liemenėlis kiek atsegtas. Et cetera. Et cetera.

Na, graži tu, ką čia jau ir sakyti. Dabar turbūt dar nusipirks sau duonos riekelę ir eis namo pusryčiauti.

– Labas! – Žodžių neištaria, bet pasako akimis. Bet aš veik išgirstu žodžius. Ir, galvos nepasukdama, praeina pro šalį. Ji gal jau bus pastebėjus, kad aš ieškau „Paryžių“ ir mentaliai kiek girgžtelėjęs.

Kas tai? Gal aš ją pažįstu? Klientė? Taip jaukiai ir taip rimtai ji bus pasielgusi su manim. Nesu dabar tikras, ar nebūsiu kur susitikęs draugijoje, gal ministerijoje kada. Bet ji nueina. Nieko geresnio nesugalvodamas, nudūlinu, nustryčioju savo per blauzdas sutinusiomis kojomis. Nieko jai neatsakau, net nenusišypsau. Einu kaip kokia Dievo bausmė. Visas išraudęs. Net ponia dėl manęs liko išsiblaškiusi. Irgi nueina savimp ir paskuba pradingti.

– Kas jinai? Nejaugi lengvo žanro moteriškė...

Yra žmonių, kurie maltretuoja tokios rūšies moteriškes. Pinigų nesumoka ir šiaip užgauna. Paprastai jie stengiasi dar būti nemandagūs. Bet tik ne aš. Aš visuomet su visais mandagus. O tokius vyrus kaip anie reikia mušti ir jokiu būdu jų nesigailėti. Kartais esama net aukštos hierarchijos žmonių. Mušti kuo pakliuvo – lazdomis ar nuodėguliais iš židinio.

– Patinusiais veidais alfonsai! Pareina namo ir žmonoms rankutes bučiuoja... Toks aš, žinoma, nesu.

Deivė jau bus pradingusi. Aš darausi sentimentalus ir skaitau pats sau lekcijas kaip iš pamokslų. Tas kažkoks religinis sekmadienio momentas ima nugalėti mane.

Vaistų aš nenusiperku. Motyvas: vaistinės uždarytos. Pareinu namo. Bet su tokiomis mintimis, tarytum apysakai rašyti. Iš pusiausvyros aš jau ištrenktas. Negi į ministeriją šiandien eisi...