Namie vienas. Nes žmona kuri diena išvykusi užsienin, kaip pridera mūsų besiformuojančiai diduomenei čia. „Kiek prablaivėti nuo šeimyninio gyvenimo“, – pasisakė. Nors mudu labai santūringai gyvename. Bet vis dėlto. Reikia prošvaisčių. Be to, sakėsi, apsipirkti reikia. Juk, kaip žinoma, pinigas užsienyje lengviau išleidžiamas. O per tą laiką suspėsianti ir manęs pasiilgti. Bet kur ir kuriuo tikslu, pati ji tikrai dar nenumatė. Kaip paprastai su moterimis atsitinka. Kol pakeliui sutiks tokią pat ciocę ir maršrutas bus galutinai nustatytas. O kai ji grįš, aš po senovei mindžiosiu savo departamento slenkstį, o ji ruoš drauge su kitomis Kauno poniutėmis labdarybės arbatas, kurios būtinai pas mus vadinosi five o'clockais. Ir mudviem seksis. Ir greit aš pasensiu. Kad daug emocijų būtų Kaune, to aš negalėčiau pasakyti. Į senatvę tikriausiai aš būsiu pasiekęs generalinio sekretoriaus vietą, kuris jau žymiai aukštesnis už vicedirektorių ir patį direktorių ir dažnai prilygsta pačiam ministeriui. Nors aš turiu ryšių politiniuose konservatyviniuose sluoksniuose, bet politika aš nesiinteresuoju. Į ministerius netaikau ir nesiruošiu niekuomet pakliūti. Tokios tai nuomonės aš esu apie save.

Bet kaip čia atsitiko, kad ir aš vienu šuoliu išvykstu dabar į užsienį... Ministerijos likau komandiruojamas į pasaulinę socialinės globos konferenciją Lozanoje. Konferencija, matau, gerai organizuojama. Daug svečių dalyvaus. Net iš Tolimų Rytų. Iš Indijos ir iš kitur. Aš irgi pasiruošiu gerai.

Bet kaip malonu keliauti. Niekas tavęs nežino, kas tu. Kaip koks lordas Faryfaxas ar dundendronas van Housenas dundi sau užsienio keliais. Tačiau tas pavasario kipšas, prilindęs andai Kaune, neatstoja ir dabar.

Turbūt atsisveikinimas su jaunatve? Kuris kurį nugalės? Tai turnyras. Rungtynės kokios. Majestotingos rungtynės, visų žiūrimos. Aš giliai pažvelgiu moterims į akis „Mitropoje“, kiek svydelėdamas vagone pirmyn. Tyčia vyrus erzinu. Ar šviesesnę roželytę, ar jaukesnę gėlelytę į pavasariškų rūbų kilpą įsisegu. Štai jums! Kas man. Tą galiu daryti, kai žmogui sukako keturiasdešimt su geru kaupu. Važiuoju vienas. Jaunas, turtingas ir smalsus. O pats taip galvoju sau – o jeigu ir pasilikčiau dar iki pensijos net vicedirektoriumi, man ir to visai pakaks. Mažiau vargo, nes darbas įprastas. Skolų neturiu, o pinigų nestoka. Dvaro irgi neturiu; nesu niekados bandęs po žemės reformos respublikoje susigaudyti dvarelį, – pagal kitus konfrerus, iš proto išėjusius, – ir jį administruoti, sėdėdamas ministerijoj ir sukdamasis kėdėje, telefonu. Jie dabar visi, tie mano prieteliai, kaip vienas namie juodą duoną graužia, niekur neišlenda ir ramumo jokio neturi su tais savo dvarais. Supaikėję ir visai apsileidę! Nes visi lenda į didesnes skolas. Patys žemės nemylėdami ir jos patys nedirbdami. Ne! Arba žemę dirbti, arba žmonių negundyti. Aš bent kartais knygą pavartau. Senai seseriai, pasilikusiai ūkyje, – kad ir mokytoja – padedu. Tegu senatvėje mūsų ūkyje karšinas. Andai koklinę krosnį esu jai įsteigęs. Nieko aš iš jos nereikalauju. Ūkis kaip ir jos. Mes tokia tema: kieno? pagaliau niekuomet nekalbame. Ar ne vis vien. Ir, be to, viskas taip aišku. Visi juk mes iš ūkio esame kilę, nors visokiais būdais jo vengiame ir išsižadame. Vaikų aš neturiu. Su žmona sutampu. Ko gi daugiau?

Kai grįžau šiandien iš kongreso patalpos, kongrese, o taip pat viešbutyje moterys mane intrigavo. Į viešbutį, kad ir vidunaktis, nutariau eiti pėsčias. Laisva sau ir linksma.

Jau per kongreso iškylas aš patyriau, kad per tuos kongresus žmones daugiausia tomis iškylomis tesirūpina bei valgo. Juo didesnis kongresas, juo daugiau šitokio sąmojo. Turbūt tų visų susitikimų tikslas. Moterys buvo prielankiai nusiteikusios. Prielankiai – susipažinti ir draugauti. Turbūt ir jos visos tokia pat pakilusia nuotaika, kaip ir aš, ir atsipalaidavusios čia atvyko. Savo naujai pasiūtais rūbais ir geriausiai parinktomis nuotaikomis. Mat svetur visi žmonės atrodo „lyg ne tie“.

Kongreso inauguracijos pradžioje kuluaruose dominavo viena jauna moteriškė, žurnalistė kokia, ar ką, atvilkusi svečiams knygą pasirašyti. Aš jai pasakiau, kad temoku tik eilėraščius į albumus ponioms rašyti.

– Eh bien! En ce cas – poésie!

– Bet ar neatrodo tamstai, kad tai vis dėlto pasenęs kiek dalykas... Un petit peu demodé...

Be savo pavardės, į knygą pabrėžiau dar tikrąjį inkarą.

Vadinas, „viltis“.

Tas mano ponią nuteikė dar geriau. Ji dabar visai užmiršo mano žadėtuosius „eilėraščius“. Pati užsikabinusi už šio mano jai mesto inkaro.

– Dar, dar!

– Būtent?

– Nagi tamstos šalį.

– „Lituanie“ – įrašau. Bet, dėdamasis patriotu, pridėjau dar lietuviškai: „Lietuva“.

Ir dar:

– Jei tamsta toks raštingas, tai dar – motto, motto!

– Bet aš neturiu gyvenimo motto.

Žvilgterėjęs ir nusižiūrėjęs savo oficialinių popierių portfelyje, norėjau kopijuoti ir dar brėžti į albumą mūsų „Vytį“. Kuris iš esmės yra labai gražus ir karingas. Bet nuo svečių knygos buvau atstumtas kongreso minios.

Vienam viskas, kitam nieko! Kongresas turėjo dirbti.